Tavo veidas liūdesį kalba –
Apkabinsiu širdim sava.
Išmyluosiu ašarom klystkelius
Ir pagirdysiu meilės dvasia.
Teaplanko kasdieną angelas,
Balto žiedo švytėjimą sėdamas.
Tepalydi šią dieną kaip dovaną,
Tavyje sugrąžindamas tolumas.
Kai nuskrieję jau būsim gyvenimą,
Stosim priešais – ištroškę žinojimo.
Juk turėjome saujoj kas duota –
Išgyvenom lig lašo – pasaulyje.
Išsinešę tik nuogąją savastį,
Tau įteiksime meilės švytėjimą.
Jei pasėjom mažytę bent viltį,
Ji sudygs, ir gyvensim tikėjime.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-12 23:44:31
iš širdies gelmių išplaukė, ačiū
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-02-12 23:25:58
Gražu. Man labai gražu. Ir prasminga.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2012-02-12 20:30:34
jautriai, išjaustai... Laumele, nuostabios Jūsų eilės
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-02-12 19:23:11
Liekame skolingi už
nuoširdų jautrumą.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-02-12 18:43:13
Tavo veidas liūdesį kalba –
Apkabinsiu širdim sava.
Jau nuo pat pradžių suvirpina toks jautrumas; šiluma, paguoda eilutėse ir tarp jų, malda ir kartu palinkėjimas – kaip šventas palikimas.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-02-12 14:45:16
sudYgs,
tikėkimės.
:)
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2012-02-12 13:37:41
Žodžiai, kupini gėrio ir paguodos.