Tavo veidas liūdesį kalba –
Apkabinsiu širdim sava.
Išmyluosiu ašarom klystkelius
Ir pagirdysiu meilės dvasia.
Teaplanko kasdieną angelas,
Balto žiedo švytėjimą sėdamas.
Tepalydi šią dieną kaip dovaną,
Tavyje sugrąžindamas tolumas.
Kai nuskrieję jau būsim gyvenimą,
Stosim priešais – ištroškę žinojimo.
Juk turėjome saujoj kas duota –
Išgyvenom lig lašo – pasaulyje.
Išsinešę tik nuogąją savastį,
Tau įteiksime meilės švytėjimą.
Jei pasėjom mažytę bent viltį,
Ji sudygs, ir gyvensim tikėjime.