Jau ir daiktai visi pragydo.  
Kas kaip -  vieni mažiau,
Kiti labiau balsingi,
Bet neapykantos nelikę -
Į atmintį choru suėjo
Šaltinėliu versmės gaivios,
Nuo kryžiaus nukabino mirtį.
Namai pilni, pilni,
Bet BŪTI jau neankšta niekam,
Ir, burnose sustrigę, senių pypkės,
Kabina dūmą paluby,
Virves kanapių laukas pina
Žiedus aguonų supa vėjai.
O jau maniau -
Viksvynu atmintis užžėlė,
O jau maniau - išėję nesugrįžta,
Čia pat, namų kampe -  altorius gieda
Nelyg visa parapijos bažnyčia
Ir laikos laikas su laiku
Per sienas, per kapus sukibęs.
-------------------------------
Tiesiu rankas į protėvio rūkytą pypkę,
Į lauką jo kanapių, virvėms vyti,
Į giltinę, išėjusią pašokti „Aguonėlę“:

(Klausė žvirblis čiulbuonėlis
Pas tą pilką karvelėlį,
Kaip, kaip...)

Ir stop - užstrigo.
Ne taip, ne taip gyvenime
Kaip šokyje,
Ar mano giesmėje.