Džiugu, kai saulė teka.
Liūdniau, kai leidžias vakarop.
Bet kai žinai -
Tenai, už horizonto aukšto,
Pasauliai dykinėja, nežinodami kur prisiglaust,
Išnyksta Nebūties peizažai
Ir jau ne pasakom,
O Nežinia tiki -
Jeigu ten niekas nieko ligi šiol nerado,
Kodėl ir vėl turėtume nebūt pirmi?
Kodėl mums nesusprogt Černobilu kažkur
Ir pasakyti iškentėtą tiesą:
Iš amžinybės, iš ugnies atėjom čia,
Praėję tvaną, poterius ir Dievą,
Bet vis dėlto su prakaitu
Ir darbu delnuose.
Iš nieko, žinoma, tegu nebūna nieko,
Bet mes štai – ESAME, YRA!

Gana ulbėt:
Nebūūūūūūūsim paskutiniai,
Kaip irrrrrrrrr pirmi, deja.