Santrauka:

Ištrauka iš Vikipedijos. Lyrika – literatūros rūšis, perteikianti jausmus ir mintis.
Jai būdingas jausmingumas, subjektyvumas, emocingumas. Joje aprėpiami du dalykai: žmogaus (lyrinio subjekto), apie kurio jausmus kalbama, požiūris ir tai, kam tie jausmai skiriami (tėvynei, gamtai ir kt.). Taigi čia dėmesys žmogaus santykiui su pasauliu, kitais žmonėmis. Tai yra kūriniai, perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, mintis. Nėra savarankiškų veikėjų. Nėra autoriaus, bet turi lyrinį subjektą.
Lyrika artima muzikai – kūriniuose kartojasi tam tikra skiemenų išdėstymo tvarka, garsai, sintaksinės konstrukcijos, žodžiai. Kalbančiojo išorinio portreto nėra, eilėraščio centre – lyrinis subjektas arba lyrinis aš. Dažniausiai rašoma eiliuotai, meniška kalba. Taigi, tęsiu vakarykštį protestą. Taip - nesu čia geriausias ir žinau eilę LYRIKŲ, kurie rašo už mane geriau. Nevardysiu, nes kas čia lankosi, tai juos žino. Bet šitos eilės (tebūnie jos prastos) yra LYRIKA. Lyrika pradėjo egzistuoti dar V a. pr. mūsų erą. Beje, Europoje, jei tiksliau - Graikijoje. Dabar kita citata. Haiku (jap. 俳句) yra prozinės poezijos stilius. Tai Japonijos poezijos forma, XIX a. Masaoka Šiki pataisytas hokku (jap. 発句), pradinės eilės iš dviejų dalių eilėraščio haikai no renga. Todėl man ant Šiki, nesakysiu to lietuviškai... O šios eilės (vėlgi - tebūnie jos ne kokios) yra skirtos konkrečiam žmogui.