- Turbūt jau žinai, kad nusprendžiau gyventi iki 100. Ne dėl to, kad gobšus. Kitaip nesuspėsiu.
- O kada atrodė, kad suspėsi? - ramiai pratarė Šventoji ir išgirdau jos atsidūsėjimą, lengvą ir šiltą it vėjelio pūstelėjimą: - Va, varnui sakiau, kad dzieduliui nereikės manęs nešioti. Bet, ak! kaip  norėtųsi, kad šitaip neatsitiktų. Taip, dzieduli, šioje erdvėje, kaip kosmose, kur ir akmuo skrenda. Nereikia paramos, kad persikraustyčiau iš kažkur į kažkur, bet kaip gerai, kai kažkas tave panešioja. Galbūt, tik  vaikai tai žino, prašydami paimti juos ant tėvų rankų. Dėkui tau.
- Ar manai, kad negalėčiau dabar panešioti?
- Galėtum, bet... sarmata. Kaip beatrodyčiau ant svetimo sprando užsikrovusi? Kuomet neišgali, ką bedarys, bet dabar...
- O tu nesisarmatyk. Man mieliau tave panešioti ant rankų, negu papūgas galvoje.
- Žinau, dzieduli. Regis, dvi. Tai nedaug.
- Ar manai, kad bus daugiau? Dvi. Bet „Internacionalą“ jau gieda.
Įprastai, kaip būdavo anksčiau, paėmiau Šventąją nuo etažerės ir neatrodė, kad kas pasikeitė - ir svoriu, ir apimtimi, ir forma. Priglaudžiau prie krūtinės, stengdamasis neuždengti virželio išvaizdos ir, it pasišviesdamas juo sau kelią, pasakęs – „važiuojam“,  išėjau į kiemą prie įsikūrusios titnago ugnies. Neatrodė, kad kažkas galėtų būti svarbiau, negu toks mudviejų pasirodymas, tačiau greit supratau, kad prie ugnies  susitelkusiai nedidelei publikai įdomiau stebėti Šventosios apsiaustą. Jis išliko, kaip buvęs – panašus į miniatiūrinį bažnyčios kupolą, bet gyvas, judantis ir vertė suklusti, laukiant iš ten išeinant nežinia ko - gal net Dievo, nes neatrodė, kad tokioje būsenoje apsiaustas galėtų egzistuoti be jo nešėjo. Ir tuomet išgirdom:
- Matai? Karieta kaip karalių rūmai.
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprast, kad važiuos.
- Kas tai? - sužiuręs į mane paklausė Vidinis.
- Nekreipkite dėmesio, tai papūgos. Mano. Nesuvokiu, kaip jos atsirado, bet jau nuosavybė.
- Nebūk, dzieduli, zoologijos sodas, - pasakė viena. - Mes jau ten buvome.
- Smagu tokias girdėti! Iš tikrųjų, „Pirmyn, vergai nužemintieji“, - linksmai prabilo Šventoji. - Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau įvairovės, o vadinasi, ir gyvenimo.
- Ko gero, ko gero, - lamingai pritarė jai viena ir jau taip: - O karieta juk tam, kad važiuotų. Žinoma, kai reikia.
- Ar manote, kad reikia? – vėl Šventoji ir sublykčiojusi žiburėliais: - Galėjau ir aš atvažiuoto karieta, bet pamaniau, kad gal geriau jai pasirodyti po poros dienų. Kad šventės būtų daugiau.
- Šventės? Būdavo kažkada, bet dabar... Farfal, prapuolė šventės! Žmogus žmogaus nesusigauna. Su paukščiais, medžiais, su mirusiais prisieina kalbėti, kad kalbos neužmirštum.
- Ir su šventaisiais, Genute, - pritarė paštininkei Vidinis, nelinksmai šyptelėjęs Šventosios pusėn.
- Negi taip liūdna, a? negi? - kone nusistebėjo Šventoji knyga  ir vėl spragsėjo, švytravo viršelio liepsnelėmis. – Negi taip liūdna, kad net užmiršome, kokia šiandien diena. Dzieduli, negi jau be „Lietuvio kalendoriaus“? Net ir vėliava nepakelta.    
- Sarmata, - už visus prisipažino varnas Golius, neieškodamas pasiaiškinimų, nors tai padaryti nebuvo sunku. Nes ir šią dieną, regis, kiekvienas ėjome kas kur, visai nesitikėdami susiburti į tokią kompaniją ir vargu ar įsiminėme, jog sausio 13- ji į tautos istoriją įsirašiusi, kaip LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA. Man irgi ją priminė tik įprotis ankstyvais rytais atsiversti „Lietuvio kalendorių“ ir ten „susitikus“ su jo rengėja Danute Balsyte išgirsti jos komentarą.
- Ponai, - ryžtingai pasipriešino Jotas. – Iš tiesų, ponai, sarmata, kad kalbate apie sarmatą, kuomet užkurta šventa ugnis. Ne vakar gi, ir ne laukiant rytojaus; užkurta šiandien. Neabejoju, kad tai vienintelė tokia ugnis visoje šalyje. Na, o jeigu kam gėda, prašau, pasitraukite nuo jos toliau ir negesinkite savimi gėda šventojo aukuro, – pasakė kareiviškai reiškiu balsu, o sugavęs akimis Šventąją pasiteiravo: - Sakyk, tu rimtai pasirengusi būti vaidilute? Ar tai irgi kažkas iš vaidinimų?
Visi matėme, kaip aukštai šoktelėjo laužo liepsna, išspjaudama į dūmus šūsnį po šūsnies žaižaruojančių kibirkščių. Ugnis išgirdo Jotą. Tuo negalėjome suabejoti, o Šventoji:
- Ponai, jeigu kam nesinori žegnotis, tai- nebūtina. Krikščionybė šios ugnies nekurstė. Priešingai. Gesino ją.
- Tu jau čia kaip vaidilute? - beveik pakuždėjau.
- Ne, ne, dzieduli. Dar ne vaidilutė. Ir Jotui: - Aš būtinai pasirengsiu ja būti, Jotai. Tačiau dabar prie jos atėjau beveik tiesiai iš bažnyčios, o taip nebūtų gerai. Neretas dar net Šešiasdešimt Septinta Biblijos knyga pavadina. Bet kaip suprantu, niekas vaidilute būti neskubina. Svarbiausia, kad ugnis neužgestų.
- Taip, tai svarbiausia, – kranktelėjo varnas Golius. - Kai mūsų jau tiek nemažai, neužges. Kiekvienas pasilaikykim po dalį vaidilutės ir neužges. Ačiū, Jotui.
- Dabar tau žodis, dziedulis. Atsiversk „Lietuvio kalendorių“. Tikiuosi, jog nemanai, kad toks įvykis galėtų pasilikti jo nepastebėtas.
Atverčiau  kalendorių ir akimis kažkaip kitaip perskaičiau daug  kartų - net ir šį ankstų rytą - skaitytą tekstą.

                LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA
    
1991m. sausio 8d., pajutusi šliaužiančios okupacijos pavojų, visa padorioji Lietuva stojo ginti savo Laisvę. Dieną naktį dešimtys tūkstančių lietuvių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, budėjo nepriklausomybės Sargyboje – meldėsi, giedojo giesmes, dainavo patriotines dainas. Prie Parlamento rūmų Laisvės gynėjai statė barikadas, kurios išaugo į nepakartojamą paminklą ir kurias raudonieji 1992- aisiais išniekino ir išardė. Naktį į sausio 13 –ąją prie Vilniaus televizijos bokšto rusų okupantai su kolaborantais nužudė 15 Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės Gynėjų, mūsų Tautos pačių Geriausiųjų. Sužeisti ir suluošinti 145 Patriotai. MŪSŲ DIDVYRIAI ŽUVO IR SKAUDŽIAI NUKENTĖJO DĖL TO, KAD MES GYVENTUME LAISVI. Sausio 13 – ąją apginta Kovo 11 - oji, Vasario 16 –oji, visa Tautos kova prieš visas okupacijas.

Nebuvau ir nesu „iki ausų“ patriotas – lietuvis, kad neatsiminčiau, jog tąją Sausio 13 –ąją prie parlameno buvo ir net barikadas statė ne tik lietuviai; buvo lenkai, rusai, žydai ir net žmonės atvykę iš svečių šalių. Toks dienoraščio įrašas atrodo perdėtas, nenuoširdus, bet poreikis turėti „Lietuvio kalendorių“  dėl to nenunyko, išliko iki šiol. Daug ir visokių, gerų ir blogų jų yra, tačiau šis turi savo išskirtinį charakterį ir jo vyrui reikia kaip ištikimos moters, pasak Vidinio, kaip jo sudarytojos Danutės Balsytės.
Po kalendoriaus tekstu, kur besurasdamas vietos, neskubėdamas smulkutėmis kaip blusos raidėmis užrašiau:
2012 m. sausio mėn. 13 d. Šiliniuose (Šklėrių k., Simo ir Marcelės Grigų vienkiemis) Aukščiausiojo valia suėjus į Dangaus ir Žemės Sūnų ir Dukterų susirinkimą, uždegta Šventa (titnago) ugnis, su teise užgęsti tik sunykus paskutiniam lietuviui.
Jaučiau, o tiksliau, net žinojau, kad šis mano tekstas, nepatiks, kaip man nepatiko D. Balsytės, kad jis netobulas, reikalingas brandžios korektūros, net disputų, bet svarbiausia, mano galva, buvo pasakyta. Kalendorių su tekstu padaviau Jotui ir taip prasidėjo neskubi ir prasminga jo kelionė iš rankų į rankas.