O ne, nemanyk, kad ištversi Dievo balsą.
R. M. Rilkė „Duino elegijos“
Gęstant laužui begalybės skonis -
Gyslose ledėjąs kraujo srautas,
Neperregimas nežinios marškonis.
Išnykstu aklinos tamsos sugautas.
O rodės, be ribų būt palaima,
Tiksliau, ribas išplėsti siekyje.
Geismas ir stoka į kažkur veja,
Užsislėpę tikrumo alkyje.
O forma vis į nežinią grimzta,
Nykstanti šviesos namus palieka.
Tamsos galioje stygius rimtas:
Paėmus vardą, grąžina nieką.
Būties prasmė - begalybės skonio.
„Aš“- dėmuo sumos, bet ir pati suma,
Tarsi vaikiška kokia dėlionė -
Maža plytelė tampa visuma.
Vertybė – ženkle sustingęs laikas,
Amžinybėje suradus vietą.
Keista, vertę laikinas palaiko -
Pats į tamsą garmantis iš lėto.
Pakeliui vis - lemties kryptis griežta –
Pirmyn į nežinią nuo gimto kranto.
Virš prarajos lyg debesį geni,
Kurs ilgesiu į sierą žemę krenta.
Koks keistas veiksmas jausti galią,
Kuri sunaikinti kūrėją gali.
Kartoti jį saldu čia be galo,
Pamiršus viršum prarajos dalią.
Ražas
2012-02-07 13:09:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-02-25 23:41:53
...
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-02-10 23:43:28
"Dėlionė" jau skamba neskaniai... Pamažu tampa kliše...
Paskutiniai keturi stulpeliai skaitosi sunkiau.
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2012-02-08 07:06:57
Pakeliui, einant lemties link, ne vienam kila panašios mintys, bet jas sudėliot taip prasmingai tik Ražas gali.