O ne, nemanyk, kad ištversi Dievo balsą.
        R. M. Rilkė „Duino elegijos“

Gęstant laužui begalybės skonis -
Gyslose ledėjąs kraujo srautas,
Neperregimas nežinios marškonis.
Išnykstu aklinos tamsos sugautas.

O rodės, be ribų būt palaima,
Tiksliau, ribas išplėsti siekyje.
Geismas ir stoka į kažkur veja,
Užsislėpę tikrumo alkyje.

O forma vis į nežinią grimzta,
Nykstanti šviesos namus palieka.
Tamsos galioje stygius rimtas:
Paėmus vardą, grąžina nieką.

Būties prasmė - begalybės skonio.
„Aš“- dėmuo sumos, bet ir pati suma,
Tarsi vaikiška kokia dėlionė -
Maža plytelė tampa visuma.

Vertybė – ženkle sustingęs laikas,
Amžinybėje suradus vietą.
Keista, vertę laikinas palaiko -
Pats į tamsą garmantis iš lėto.

Pakeliui vis - lemties kryptis griežta  –
Pirmyn į nežinią nuo gimto kranto.
Virš prarajos lyg debesį geni,
Kurs ilgesiu į sierą žemę krenta.  

Koks keistas veiksmas jausti galią,
Kuri sunaikinti kūrėją gali.
Kartoti jį saldu čia be galo,
Pamiršus viršum prarajos dalią.