Kai žodžiai sugula, pigiai parduoti,
Ant popieriaus, pageltusio nuo laiko,
Nepadeda iš praeities vaduotis -
Pririšęs mano širdį vakar laiko.
Nebeieškojau žodžio aš kišenėje -
Dažnokai laiko kryžkelėse klystama.
Girdžiu tik vienišos širdies tuksenimą,
Vienatvė? Juk dažnai iš jos negrįžtama...
Diena, kuri praėjo vakar - niekieno,
Rytojus - vis dar niekam nepriklauso.
Kaip viską radome - taip ir paliekame,
Jausmus, kaip skalbinius, kas dieną džiaustome,
Tačiau senokai niekam jie nerūpi,
Tik žodžiai popieriaus lape dar lieka,
O mus nusineša abejingumo upė,
Kuri iš niekur nuteka į niekur.
Liepa
2012-02-05 01:12:35
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-02-05 21:51:17
Tai gal verta perskaityti dar kartą?
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-02-05 18:08:32
perskaičius taip pat kaip ir neskaičius
ką tai pasako apie eilių?
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-02-05 11:31:44
Pritariu spikai.
Geras darbas
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-02-05 10:52:32
Jausmus, kaip skalbinius, kas dieną džiaustome,
Su šyptelėjimu. Sklandžiai apie vienatvę.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-05 10:42:45
Puiki minties raiška, subtilios metaforos suduria širdį. Vienatvė? Juk dažnai iš jos negrįžtama...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-05 10:32:40
Labai teisingos mintys.Nuoširdžiai dėstoma.Vienatvė...dar blogesnė ji dviese
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-02-05 10:15:56
labai nuoširdus. Pritariu daugeliui eilėrašty išsakomų minčių