Kai žodžiai sugula, pigiai parduoti,
Ant popieriaus, pageltusio nuo laiko,
Nepadeda iš praeities vaduotis -
Pririšęs mano širdį vakar laiko.
Nebeieškojau žodžio aš kišenėje -
Dažnokai laiko kryžkelėse klystama.
Girdžiu tik vienišos širdies tuksenimą,
Vienatvė? Juk dažnai iš jos negrįžtama...

Diena, kuri praėjo vakar - niekieno,
Rytojus - vis dar niekam nepriklauso.
Kaip viską radome - taip ir paliekame,
Jausmus, kaip skalbinius, kas dieną džiaustome,
Tačiau senokai niekam jie nerūpi,
Tik žodžiai popieriaus lape dar lieka,
O mus nusineša abejingumo upė,
Kuri iš niekur nuteka į niekur.