- Dzieduli, ateik gi, - pašaukė Šventoji, praskleisdama apdarą, - Radijo karieta laukia.
Patikėti tuo irgi nebuvo įmanoma – prie užkurtos ugnies atėjo nors ir mįslinga, tačiau gabaritais ypatingiau neišsiskirianti, atrodytų, pasislėpusi erdviame, neįprastame it maskuotė drabužyje žmogysta. Šventoji tokiais pavidalais lig šiolei nepasirodydavo: bet kas ją pamatęs, visuomet galėjęs parodyti: knyga. Neeilinė, nepaprasta žiburiuojančiomis, mirksinčiomis viršelyje įvairiaspalvėmis akutėmis, kartais užkuriant, atrodytų, atvirą ugnį su pakylančiu į viršų dūmų takeliu, tačiau visą tai sutalpinta knygos išvaizdos rėmuose. Dabar toks jos atvaizdas išnyko ir kažkodėl tingėjosi pagalvoti, kad po šiuo apdaru, panašiu į miniatiūrinį Petro ir Povilo  bažnyčios kupolą, yra kitas gyvenimas – ir, pavyzdžiui, kodėl jis negalėtų būti panašus į gyvenimą Radijo karietoje? Argi ne panašiai apie ją buvo pasakyta: „menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? “
- Gerai, Šventoji. Ačiū, - pasakiau, bet neskubėjau. Ir vėlgi atsiminiau, kad tai irgi būta sausio mėnesį - beliko nepilnos dvi dienos, kai tų metu sausio 15-ąją „Dženė“ išvažiavo į savo pirmą kelionę.
Taip jau atsitikę, kad man nieko taip labai nesinorėję atsiminti, kaip jos šią kelionę. Ne kartą bandžiau užrašyti ir net būdavo smagu manyti, kad pagaliau man tai pavykę, tačiau  netrukus nuotaika keisdavosi, atplukdydama debesis ir žvarbą. Ir štai atėjo laikas, kaip jos pradėjau bijoti, net jai pasirodant atsiminimuose.
Paskutinį kartą  mano užrašuose ji pasirodžiusi prieš gerą pusmetį, kur pirmais sakiniais taip užrašyta:
\\\"Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
- Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -sias savo Velykas dar sugebėjau apsivalgyti kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. “
Įsidėmėkim, kad taip pakalbėta apie 99- savo Velykas, kai dar nesulaukta ir nevalgyti 73-jų Velykų kiaušiniai.
Plėšikiškai įžūlu, bet ir tuomet ir dabar atrodo, kad be tokio tikėjimo man nepasisektų įgyvendinti belikusios pagrindinės savo svajonės, būtent-  kažkokiu  būdu išvažiuoti Radijo karieta ir nors trumpai aiktelėti tose stotelėse, kur su bet kuo esame sveikinęsi. Ir štai išgirdęs Šventąją, kad po jos apsiaustu laukia karieta, pasimečiau kaip reta, net negebėdamas atsiminti, kad tai dalelė iš to gyvenimo, kurį esu pažinęs ir kuris neturėtų manęs stebinti.    
Ne kartą tyčia ir netyčia bandžiau atsiminti šią kelionę ir būdavo, kuomet atrodydavo, jog mano pastangos pagaliau ištraukia ją iš užmaršties, tačiau praėjus ilgesniam laikui ir vėl užgriūdavo abejonės: taip, ištraukia, bet ar viską? Ir darydavosi koktu pagalvojus, kad, ko gero, vėl teksią perrašyti užrašus, nes atrodė neįmanoma, kad Radijo karieta, neretai vadinama smagesniu „Dženės“ vardu, atrodytų kitaip, negu iš tikrųjų buvus. O senatvė, deja, toks dalykas, kad jos dar niekas nenugriovė nuo kojų ir todėl belieka tik tu dalykai: arba pakelti į viršų rankas – pasiduodu, arba įtikinti save, kad įmanoma susikaupti ir įsipiršti į šimtamečio senio ateitį su jo 99- tosiomis Velykomis ir kiaušiniais.
Buvo nesmagu, kad nesugebu jaustis įprastai ir labiau panašėjo, kad po mano oda įsitaisė skirtingų dvasios  parametrų žmogus, kuris kliudė man būti savimi ir praskėsti rankas, paimant Šventąją į glėbį.
- Dzieduli! - vėl išgirdau. O po minutės jau aš jai:
- Labas, Šventoji.
Nenustebau. Visokiausios būties turėta patirtis buvo pasirengusi susitikimui su nauja erdve. Pasijutau kaip sapne, kur ką bedarytum ar nieko nedarytum, tačiau ESI ir nereikia sapnuoti, kad toks sapnas ar Esatis yra ar nėra. Erdvė begalinė su dangumi viršum galvos ir nutįsusiais iki tolumų horizontais. Labai aiškiai suvoki, kad šitaip gyvenama kokioje nors Dievo dalelytėje arba jo žodyje. Ir labiausiai netikėta, kad Šventoji išliko tokia pat Šešiasdešimt Septinta Biblijos knyga, kokią visi pažinome ir mylėjome. Ir dar nuostabiau, kad ją suradau toje pačioje etažerėje, kurioje mėgo ilsėtis ar norėdama pasilikti viena.
- Tyliu, Šventoji. Nes nežinau ką pasakyti.
- Jeigu viską žinotume, argi būtų įdomu? Galėjau atvažiuoti karieta.
- Ar kas sutrukdė?
- Atsiminiau Diogeną, statinėje gyvenusį. Diogeną Sinopietį.
- Štai kaip! Nepagalvojau. Išvaizda atrodai kaip Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje miniatiūrinis kupolas.
- Tikrai? - linksmai nustebo Šventoji. Ir dar linksmiau: -Tuomet galėtume ir paskambinti.
Triukšmingiau nesidžiaugėme, nesiglebėsčiavome. Ji žinojo, kaip man jautru būti šitaip atsivėrusios dvasios pasaulyje. Ne tik nepaklausiau, bet net akimis nepaieškojau Radijo karietos. Jau nebuvo abejonių, kad ji atsiras, o liūdėti dėl to, kad dar kartą prireiks perrašyti senuosius kelionių užrašus, irgi nebuvo prasmės.
- Turbūt jau žinai, kad  nusprendžiau gyventi iki 100. Ne  dėl to, kad gobšus. Kitaip nesuspėsiu.
- O kada atrodė, kad suspėsi?