.          Dauguma mūsų eilėraščių, haiku vadinamų, tik europietiška trijų eilučių forma primena haiku: dažniausiai būna nuotaika ir vaizduotės blykstelėjimas, o nėra būties visumos pojūčio – filosofijos ir harmoningo kontrasto. Ir nieko čia negali pataisyti ar gadinti skiemenų skaičiavimas, mums neprieinama japoniška kalbos ir hieroglifų sąsaja.
            Na ir kas. Mums visiškai prieinama tikroji haiku esmė – koncentracija ir tasai harmoningas kontrastas.
             Paskutinis mano matytas tikras haiku yra autorės Dalijos Kiliesienės – Daliuteisk:

.                 Ištirpsta paukščiai
                  ūkanoj, kurti tyla.
                  Remiuos lazdute.

      Visiškai tikras haiku. Geresnių nebūna. Nesti nei Japonijoj – kiek teko skaityti jų ir apie juos. Tiesa, skaityti vertimų, arba ne japonų rašytų. Šiame išlaikyta struktūra, bet lemia prasmės kūrimo principas. Dar pakartosiu: harmoningas kontrastas.
             Kitas haiku, kurio autoriaus vardą pamiršau, mėgstamiausias, mat lyg mano paties parašytas – džiaugčiausi:

                 Kovo žydrynėje
                 Raivosi žagaras
                 Sulą geriu

             Čia skiemenuojant nesikankinta, ir gerai. Prisiminkim pavasarį. Negi tikrai norėtumėt grumdyt ir tampyti jo skiemenis? Čia tik kontrasto mažoka, dialektikos, formaliai galėtum kibti.
             Pats manau, kad lietuviškam haiku skiemenis skaičiuoti netikslinga. Japonai rašo vienu stulpeliu, jiems labai svarbus ryšys tarp kalbos vienetų ir hieroglifų, mūsų skiemenys, regis, tik primena jų sistemą, net neatvaizduoja jos. Dėl to kitose kalbose skaičiavimai pagal japonus nepasiekia tikslo, atrodo nenatūraliai, net sėkmės atveju kenkia įspūdžiui.
             Tikrai japoniškai vis tiek neišeis. Tenka modifikuoti, paliekant esmę – siekti išraiškos taupumo ir gilumo. Reikia palikti trieilį, jis pakankamai riboja iškalbos polėkį. Dar galima riboti žodžių skaičių eilutėje. Plačius mūsų žodžius skiemenų riba negražiai varžo, dar blogiau, kai reikia pritempti. Ribojimas turi būti ne „tiek“,  o „iki tiek“.
               Pagal japonus rikiuojamas daliuteisk haiku galėtų būti be skyrybos ženklų. Tai būtų pagrįsta – atsiranda įdomūs papildomi sąryšiai, pvz., daliuteisk eilėraštyje:
                paukščiai ūkanoj – ūkanoj tyla – tyla remiuos
Bet tai ne haiku žanro fokusai.
                Visai aiškiai, natūraliai ir lietuviškai gali būti taip:
                      Ištirpsta paukščiai ūkanoj,                      
                      Kurti tyla.
                      Remiuos lazdute.

                 Ir dar visaip galima modifikuoti, – jei prasmė reikalauja. Kiti autorės haiku  kai kada artėja prie šio aukščio, tik anai viršūnei neprilygsta:

                       fejerverkų ugnys
                       grįžta iš pusiaukelės
                       žvaigždės juokiasi

                Šį jau galima lyginti su „Remiuos lazdute“. Ten lenkia pamąstyti apie daug ką, čia prasminga šypsena. Nelygios aukštumos, tai dar gražiau.

               Už tikrųjų haiku – filosofinė erdvė. Ir ta filosofija turi kilti savaime, iš vaizdo, nepritempta, nepakišama, bet – ne atsitiktinė. Kaip tame daliuteisk haiku, kur ties būties siela net filosofijos vardas atrodo nepakenčiamai šiurkštus. Ten pamatai ir žinai nenagrinėdamas. Nes šiaipjau ir be haiku – viskas skatina kontempliuoti, – ir š... krūvelė, ir musė ties ja. Prisimintina, kad haiku – ne postpost tvarinys.
                 Apie haiku daug radau pasiskaitymų.

                  „Kauno dienoje“  12.01.31 pasikalbėjimas su japonistikos centro įkūrėju, dėstytoju, vertėju Arvydu Ališausku. Žurnalistės klausiamas, ar galima išversti japonų poeziją, A. Ališauskas sako:
„– Įmanoma. Yra labai daug gerų pavyzdžių. (... štai) Haiku – nuostabus vertimas. Visada prisimenu, kai japonų pasaulėžiūrą dėstau:
             Ką po savęs aš paliksiu?
             Pavasarį žiedus gėlių,
             Vasarą balsą gegutės,
             Rudenį klevą raudoną.
Nuostabus vertimas. Perteikta visa, kas buvo parašyta.“

Mums atrodo – vidutiniškas vertimas, per laisvas. Bet įdomu, kad specialistas visai nelinkęs skaičiuoti skiemenų, žiūri tik esmės. Japonams gal užtenka vieno hieroglifo „balsui gegutės“ ar kitai eilutei. Mes tinklapiuose formules šventa karve verčiam, ir tai – ne gyvus skiemenis, o barškančius skaičiukus. O ir ta formulė – vakarų kalbose vos primena japonišką tvarką.
            „O visgi ji sukasi...“,  kai kam pavyksta ir formulėn įsirašyti. Bet retai.

             Sememos trumpi eilėraščiai – žavios akimirkos, jausminės, tik jos ne haiku, nors kartais netoli jo. Vienas skaitytojas susikurs haiku erdves,  kitas aplenks.
              
              Tyliam skersgatvy
              Į nugarą gniūžtė man
                 Mintį išvaiko

              širdžių nerimas
              žiedadulkėm barstosi
              – kur mūsų dienos –