Dar nearti...
Bet jau dabar apvaikštau pakampes namų:
Seni daiktai -
Vieni išmėtyti,
Kiti kažkur pradingę,
Bet juos visus į atmintį renku,
Apžiūriu tartum vakare šešėlį
Žinomas, kad greit užgęs,
Paniręs tamsoje.

Dar vis tikiu, kad nearti.
Bet jau nereikia pokylių -
Užtenka tiek, kiek buvo.
Pilna rikiuotė grįžtančių namo karių.
Visi gyvi, visi lig vieno -
Nuo tūkstančio devyni šimtai trisdešimties devintų,
Tačiau kiekvienas žvalgosi iš savo metų
Jau nežinia kur dingusių savų.

Pirmyn!
Atgal nėra dairytis laiko.
Bet tai, ką savyje nešu,
Tegu ant popieriaus skiautelės laikos
Nuo lopšio
Iki dar ateinančių sapnų.