Gėriuosi rudeniu ir jo dailiu apsiaustu
Išsiuvinėtu aukso gijomis,
Taip rūpestingai, dailiai nusiaustu,
Pavergiančiu žaismu ir spalvomis.
Žaviuos neblunkančiom svajonių laivo burėm,
Margų, keisčiausių raštų deriniais,
Aukštų klevų liepsnojančiom kepurėm,
Močiutės baravykų vėriniais.
Nešuosi rudenį – jis žydi mano sieloj,
Jo žieduose tikėjimo šviesa.
Žalvarnė ilgesį giesme išliejo,
Laukais nubrido vasara basa...
Nešuosi rudenį – gražiausią savo šventę,
Ar laimingesnė dar buvau kada?
Žmogaus dalia – ištverti, išgyventi
Ir pasidžiaugti savo valanda.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-04-09 19:40:44
Jausminga... ir gražu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-03-29 18:05:18
varnos-žalios ar kt, negieda.( o ir žalių varnų nebūna, bet jei tikrą vardą galima pakeisti, tai ir varnai spalvą be problemų...)
Banalokai...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-01-30 22:51:58
Gražus jūsų ruduo :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-30 22:43:19
Šviesus ir spindintis jausmais. Malonu buvo skaityti
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-30 20:37:47
jausmingas, bet ne visada to pakaks. sėkmės :)