Gėriuosi rudeniu ir jo dailiu apsiaustu
Išsiuvinėtu aukso gijomis,
Taip rūpestingai, dailiai nusiaustu,
Pavergiančiu žaismu ir spalvomis.

Žaviuos neblunkančiom svajonių laivo burėm,
Margų, keisčiausių raštų deriniais,
Aukštų klevų liepsnojančiom kepurėm,
Močiutės baravykų vėriniais.

Nešuosi rudenį – jis žydi mano sieloj,
Jo žieduose tikėjimo šviesa.
Žalvarnė ilgesį giesme išliejo,
Laukais nubrido vasara basa...

Nešuosi rudenį – gražiausią savo šventę,
Ar laimingesnė dar buvau kada?
Žmogaus dalia – ištverti, išgyventi
Ir pasidžiaugti savo valanda.