O, būk pasveikinta! Neklauski,
Kodėl ir vėlei sugrįžtu.
Aš pašnibždėsiu tau į ausį
Ir apibersiu sidabru.
Seniausia obelis man tyliai
Šakom lingavo ir kartu
Stebėjom kaip mėnulis kyla
Ir šaukia tuo pačiu vardu
Mane ir senąją draugužę,
Tėvų sodintą, gimus man.
Be balso debesys mums ūžia –
Įkyriai lenda vis sapnan.
Bemiegės naktys slenka tykiai,
Žvaigždėm papuoštos ir jausmais.
Kiek man gyvenime dar liko?
Kiek metų būsiu su visais?
spika
2012-01-29 12:36:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2012-02-02 17:27:56
tai tikrai sena obelis, jei visdar tebėra. :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-30 04:25:48
Pasitiko nuoširdžus neįmantrinėjimas. Amžinosios vertybės (sidabras senovės baltuose buvo branginamas labiau nei auksas) nerūdyja ir poezijoje.
Pagirdamas už dėmesį skyrybai, negaliu nutylėti, kad antroje strofoje 2 kableliai buvo praleisti.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-01-29 14:31:21
kai kuriose vietose vyrauja tradicinė raiška - manau autorė galėtų paieškoti savitesnių kelių :) bet apskritai patiko: sidabras, obelis, naktis - gražu