Tapu tapu…mažyčiai žingsneliai per girgždantį sniegą. Mažutės pėdutės, vedančios tolyn keliuku, kurio pradžia yra čia ir kurio galo nematyti.
Mirkt mirkt danguj žybsi žvaigždutės, paslaptingai prisimerkusios tarsi nenorėdamos išduoti tai, ką žino tik jos vienos ir naktis.
Kur skubėjo tos mažos kojytės?
“Tolyn…visada tik tolyn! ” prisiminė sesers žodžius. Dabar jie skambėjo jo galvelėje visai aiškiai, nes aplink buvo tik tyla ir tamsa…tiesa, dar buvo kelias…Kodėl anksčiau jis jo nepastebėdavo? Tik dabar, naktį, kai prabudo susapnavęs seserį, tiesa, jos veido nematė, atmintyje buvo likęs tik blankus siluetas, visada baltos rankos ir neįtikėtinai liesas kūnas, kaip paauglei, netgi gąsdinančiai liesas…ir dar, kai tik ją prisimindavo, mintyse skambėdavo tylus juokas, kuriuo ji buvo ypatinga. Niekas kitas taip nesijuokdavo…su niekuo kitu negalėtų jo supainioti. Kai jį išgirdęs, atsisukdavo į seserį, nustebdavo, nes ji nesišypsodavo…Berniukas vis galvodavo, kodėl…dažnai bandydavo ją prajuokinti, bet kada pasirengęs atsigręžti ir sugauti jos šypseną, tačiau niekada jam tai nebuvo pavykę.
Prabudęs niekaip negalėjo vėl užmigti, nes už lango šlamėję medžiai braižė palėpės lango stiklą, sukeldami tylų triukšmą, o itin laki berniuko vaizduotė šnabždėjo, kad tai sesuo jį šaukia. Neaišku, ar kalta buvo vaizduotė, bet ji pasirodė esanti stipresnė už miegą. Jo nesulaikė nei tamsa, nei baimė, kas dažniausiai būdinga vaikams. Jis buvo per daug smalsus, o naktį be galo mėgo. Kai dar buvo visai mažas, guosdavosi mamai, kad jam nuo saulės skauda akis ir jis nieko nemato, kartais net apsimesdavo esąs aklas ir vaikščiodavo užsimerkęs arba pasiimdavo tėvelio akinius nuo saulės. Mama juokaudama vadino jį mažuoju vampyru.
Ilgai nedvejojęs užsimetė megztinį ir tyliai nutipeno laiptais žemyn. Apačioje nieko nebuvo, o svetainę apšvietė mėnulio šviesa lyg didžiulis žibintas, kurį laikytų žibintininkas, kaip pasakoje apie Mažąjį Princą. Auklė jau senai miegojo, o tėvai buvo išvykę aplankyti sergančios tetos, taigi jis galėjo nesibaiminti, ką nors prikelti. Tačiau eidamas prie durų netyčia paspyrė Morfijų, kuris jam atsidėkojo piktu “miau” ir priekaištingu žvilgsniu. Morfijus buvo šių namų klaidžiojanti siela. Jis pasirodydavo pačiu netinkamiausiu momentu ir sumaišydavo dangų su žeme. Bet šiaip jis buvo mielas katinas, juodas, žalių akių…Neįtikėtinai mokėjo susilieti su tamsa ir joje išnykti, tad visai nenuostabu, kad berniukas ir šį kartą jo nepastebėjo.
Lauke buvo šviesu, nors dangus ir visiškai juodas, tačiau mėnulis šiąnakt buvo mažojo nakvišos sąjungininkas. Netrukus jis pasuko miško link, neturėdamas jokio konkretaus tikslo, net nežinodamas, kur eina. Bet kažkas jį traukė…berniukas ėjo gal jau dvidešimt minučių kol kelias susiaurėjo ir virto takeliu, vedančiu I miško gilumą. Jis nejautė baimės, naktis buvo šilta ir pūtė malonus vėjelis, visa tai sukūrė palankią nuotaiką kelionei. Tik jis negalėjo įžvelgti, kas slepiasi tolyje, nes mėnulio šviesa krito ant balto sniego ir akino. Laikas išnyko. Berniukas ėjo ir jį vedė vis stiprėjantis jaudulys, sielą kurstantis noras dar kartą išvysti seserį.
Galbūt net nebūtų pamatęs, kad išėjo į atvirą erdvę, jei ne staiga iš šonų plūstelę oro gūsiai. Tai buvo nedidelė pieva, su įkalintu pavasaris..Žolė čia augo visur vienodo aukščio,nebuvo matyti jokių piktžolių, tačiau ir nebuvo jokio ženklo, kad čia lankytųsi žmonės. Viduryje augo storakamienis ąžuolas, o tai buvo dar keisčiau, nes miške, kuriuo ėjo, nematė nė vieno lapuočio, tik tankiai suaugusias egles ir pušis, tarsi prieš šimtus amžių susikabinusias tam, kad išsaugotų už jų glūdinčią paslaptį.
Bet pamatęs priešais šį galiūną supiltą pilkapį jis nė kiek nenustebo. Jame buvo įsmeigtas medinis kryžius, o šalia budėjo didžiulis apsamanojęs akmuo. Priėjęs arčiau bandė perskaityti, kas jame išraižyta, bet buvo per tamsu, o ir įrašas išblukęs – raidės padrikusios į šalis lyg perskeltos žaibu…
“Parašyta lotyniškai. – už nugaros pasigirdo klaikiai pažįstamas balsas, - Vis dėl to atėjai, mazasis bloliuk! ”
Abejonių neliko, jį taip senai senai vadino tik sesuo…
Pasigirdo tylus juokas, berniukas atsisuko, bet nieko nematė.
“Marija! ” Tyla. Tik dabar jis pastebėjo, kokia ji klaiki. Nešlamėjo nė vienas ąžuolo lapelis, net nesigirdėjo mažyčių žingsnelių per sniegą.
“Žinojau, kad ateisi. Tu visada buvai labai drąsus ir niekad nebijojai tamsos. Labai tavęs pasiilgau…”
“Kur tu, Marija? ” – jis retai tardavo jos vardą.
“Čia... čia…čia…čia” – šlamėjo ąžuolo lapai. Balsas sklido iš visų pusių.
Staiga čia pat išgirdo seserį švelniai tariant: ”Aš su tavimi, mazasis bloliuk! Niekada nebuvau tavęs palikusi…”
“Norėjau tau parodyti šią vietą. Juk niekada tėvai neatsivedė tavęs čia. Jie nenorėjo, kad tu žinotum…tėveliai nemylėjo sesutės, mazasis bloliuk! Nemylėjo!!! ” – riksmas nuaidėjo per visą mišką, jį pagavo vėjas ir įdėjo tamsai į lūpas, kad ši nusineštų jį tolyn.
“Melas!!! ” - berniukas užsidengė ausis ir puolė ant kelių.
Prabėgo keletas akimirkų…taip, akimirkų, nes laikui čia buvo ne vieta.
“Gerai, atleisk, tu nekaltas…tu tiesiog…nežinojai. Matai tą kapą? Jis mano. Tik šioje vietoje žemė priėmė mano kūną. Mane bandė daug kur laidot, bet kitą rytą visada rasdavo išverstas žemes lyg iš vidaus būtų pats kurmis išrausęs. Matyt tik čia mano siela gali klajoti, o kūnas ilsėtis…Kadaise čia buvo prakeiktųjų kapinės “MORSUS DIABOLI” – velnio įkandimas. Manęs niekad neaplanko laikas, o ir dienos šviesa labai blanki, neužklysta nei paukščiai, nei žvėrys…joks garsas netrikdo ramybės. Tačiau naktys čia nuostabios. Pats matai, juk tau visad patiko naktys ar ne, mazasis bloliuk? ”
“Nevadink manęs taip…”- tyliai ištarė, o mažos ašarėlės smigo sniego bedugnėn.
“Man čia labai liūdna, mazasis bloliuk, - toliau kalbėjo sesuo, tarsi neišgirdusi jo prašymo, - tėvelis nemylėjo sesutės, jis ją skriaudė... o ji turėjo tylėti…nieko nesakyti mamytei…kai tik jis grįždavo iš darbo, bėgdavau į palėpę slėptis pačiame tamsiausiame kampelyje, o tėvelis šaukdavo mane meiliu balsu…ir visada surasdavo! Žinojau, kad ši slėptuvė pati netinkamiausia, nes visada pirmiausiai ieškodavo manęs tenai, bet aš negalėjau…bijojau…kažkas neleido bėgt kitur! ”
“Tėtis sakė, kad buvai bloga, todėl pagimdei mirusį vaikelį! ”
“Tėtis sakė…taip tėtis daug ką sako…netiesa! Jis pats nužudė mano vaikelį! Buvo per silpnas, kad prisiimtų atsakomybę…mamai prikalbėjo daug piktų žodžių, neva aš pati jį numarinau…iš tiesų, tai jis su maistu kaskart man įdėdavo nuodų! Ir vaikelis gimė negyvas…”
“Netiesa…netiesa! Tėvelis…”
“Vieną naktį aš atsikėliau ir nuėjau prie ežero…ilgai verkiau, bet nurimau, pajutusį ramų vandens liuliavimą. Jis mane įtraukė ir aš nuėjau pas jį…”
“Marija…”
“Štai dabar tu žinai tiesą, mazasis bloliuk, nenorėjau, kad tikėtum, jog miriau, nes `dievulis pamanė, kad aš per plona`. Žinau, kad tu jau didelis ir protingas. Nė karto tėveliai nebuvo manęs aplankyti. Mamytė mane prakeikė ir išsižadėjo…Man čia labai liūdna…labai liūdna…bet jau aušta, tau laikas namo! Lauksiu tavęs mazyli…”
“Kas išraižyta ant tavo kapo? ”
Tyla.
Ši vieta jau seniai buvo užmiršusi žodžių skambesį, žingsnių garsą…
“Čia ilsisi niekas” – tarsi pati naktis sušnabždėjo.
Kai berniukas nubudo, jis gulėjo sode, prie namo, aplink tūpčiojo auklė ir susijaudinusi klausinėjo, kaip šis atsidūręs lauke.
Nuo tos nakties, kiekvieną penktadienį jis prabusdavo nuo lapų šnarenimo palei langą ir eidavo siauručiu miško takeliu pas savo seserį. Jie sėdėdavo po senuoju ąžuolu ir ilgai kalbėdavosi. Sesuo jam pasakodavo pasakas ir tyliai juokdavosi, berniukas atsisukdavo ir laimingas žiūrėdavo į jos besišypsantį veidą…