Apie šias aukštumas gal nekalbėkim.
Tylėsiu, skaudžiai širdimi suvokęs –
Ten švenčių jau nėra,
Ten pelenais iškritę žodžiai
It dūmai graužia iki ašarų akis.
Ir man nereikia net norėti
Priglusti lūpomis prie kryžiaus.
(Gal kryželio)?
Nuo jo nuėjęs Kristus
Sėdasi šalia ir tyli.

(Ką besakys,
Kai šitiek jau gyvenimo pamatęs)

Taip, truputį pavargęs, žmonės,
Taip, ant akmens pakelyje prisėdau,
Bet ten ant jo – ne dulkės;
Kažkieno į tylumą pavirtę žodžiai.
Gal paskutiniai dar žmogaus balsu kalbėti
Su Grigo Ratų girgždesiu burnoj...

Jei dar kas girdite mane,
Tai irgi jau turbūt per Kristų.

Va šitaip ir išeiname,
Kad nesugrįžtum...