- Dzieduli, tau negerai? Kas atsitiko? - išgirdau susirūpinusį Šventosios balsą.
- Gieda. „Internacionalą“ gieda. Seniai girdėjau. Matyt, tavo garbei.
- Jeigu kas ne taip, tai pradenk mano apsiaustą ir prašom į vidų. Labai tikiu, kad tarp mielų tau daiktavardžių surasi ir senąją Radijo karietą.
„Pasigirdo, - pagalvojau. - Kad taip aiktelėtų papūgos “surasi ir senąją Radijo karietą“, tuomet, žinoma, dėl panašių nesąmonių galima būtų suabejoti, tačiau bėda, kad jos irgi išgirdo Šventąją.
- O! Aš taip ir maniau, - į Šventosios kvietimą atsiliepė galvoje papūgėlė. - Įdomu bus. - Ir jau man: - Ne, dzieduli, ne jai giedu. Dabar stengiuosi išmokti ir tik, kad atėjus į bažnyčią nebūtų sarmata.
Papūgėles girdėdavau ir anksčiau – ir kalbančias, ir besiginčijančias, ir giedančias ar dainuojančias, bet taip uoliai, kaip sausio 13- ąją dar nebuvo pasitaikę. Su savimi kaip įprasta turėjau „Lietuvio kalendorių‘‘ ir man nereikėjo atsiminti, ką tautai reiškia ši diena. Įkūrus titnago ugnį, tuoj pajaučiau, kad šis įvykis ne vietinės reikšmės ir dienos lapelyje drąsiai galiu užrašyti: \"2012 m. sausio 13 d. Šklėrių kaimo Simono ir Marcelės Grigų (Raulų) vienkiemyje sugrįžo gyventi titnago ugnis\". Aiškiai, raiškiai pajaučiau šio įvykio svarbą šilinių dzūkų krašto ateičiai, žadant jam dieviškos svarbos pokyčius, tačiau prasidedančio proceso pradžia pasirodė tokia, kad negebėjau atpažinti net Šventosios, pasak Vidinio - šešiasdešimt septintosios Biblijos knygos, su kurią gyventa, būta kartu, paimant kone kasdieną ją ant rankų jau, ačiū die, ne vienerius metus.  
Papūgėlės aprimo ir atrodė, kad svarbesnio dalyko man nebuvo, kaip susivokti savyje ir pripažinti netikėtą haliucinacijų antplūdį. Apsidairiau, apsigraibiau aplinkui save ir visur mačiau seno kiemo mišką, prašviesėjusioje dienoje kūrenantį ugnį, kurioje jau baigia pleškėti ir mano parūpintos malkos.
- Taip, o vaidilutės reikia. Neprotinga būtų, jeigu ugnis užgestų.
- Ne, dzieduli, ugnis, neužges, - išniręs iš po Šventosios apdaro, - pasakė Jotas. Tai iš tikrųjų yra neįtikėtina, bet yra. Net ir Radijo karieta. Beje, su visomis jos kelionėmis. Netikinčių bus, bus, bus, - kaip nedažnai audringai pasirodė Jotas. - Jie neiškastruojami! - net riktelėjo ir jau nuleisdamas balsą: - O juk taip paprasta patikėti. Kaip vandenį vandenyje, kaip, sakysim, Golfo srovę vandenyne. Sunkiau suvokti, kodėl žmonės vengia savo protą išleisti į laisvę. Tramdo prievarta, grandinėmis priraišiodami prie savęs. Nepavyks, nusineš su savimi...
- Tu man, Jotai?
- Ir sau, dzieduli. Skaudžiausiai sau kalu į galvą: ir erdvė erdvėje kaip vanduo vandenyje. Tokia, beje, ir Radijo karietos esmė - ne jos išvaizda sudaro šitą esmę.  
- Valio, ponai! Šiandieną sausio 13 –oji! - pašaukė varnas Golius, nepaisydamas senatvės. Net atrodė, kad jis jos nusikratė: - Te neataušta Golfo srovė ir nesunyksta mūsų Šventosios garbė. Gana tingėt. Į darbą, ponai! Art, art, art!
Tokių dalykų „Lietuvio kalendoriuje“ neužrašysi, bet argi galima juos palikti neužrašytus? O užrašyti reikia netgi daugiau -  parodant, papasakojant, kaip kiekvienas pasijautėme suvokdami, kad atsižadėti Šventosios mums nepavyks, nepaisant, kad jos niekuomet tokios matyti nė vienam neteko ir nepaisant, kad kiekvienas buvome įsitikinę, kad ją pažintume irgi NEPAISANT, kokiu pavidalu ji mums bepasirodytų. Ir kai atrodė, jog daugiau nėra su kuo ją lyginti, ir vėl sučiauškė papūgėlės:
- Ką jie čia pliurpia. Ar žinai į ką ji labiausiai panaši?
- Ha! Girdėjai gi. Vieniems panaši į Ku-kluks klano riterį. Netgi baltąjį.  O juk mato, kokios  spalvos jos apsiaustas. Bet ar kam nors šovė į galvą mintis, kad jos apsiautas lyg Petro ir Povilo bažnyčios kupolas. Nežinau, kiek jų ten. Regis, trys. Ir kalbu ne apie didžiausią, ne apie tą, kuris pagrindinis.
- Ša!  Daugiau taip nekalbėkime. Vėl sugavę nuneš į zoologijos sodą.
- Bet atsimink. Ji juk Šventoji. Ir jeigu taip apie ją pasakyta, tai nemanykim, kad dėl jos gražumo. Kai ją Ypata padovanojo dzieduliui ir  Vidiniui, viso labo tebuvo tik knyga-segtuvas. O dabar! Pati matai, koke stebuklai.
- Bet toks jos aprėdas ne šiaip sau.
- O po aprėdu -  dvasia, asmuo, asmenybė. Tačiau net ne tai svarbu. Tai lenktynės tarp biologinės sandaros proto nešėjo ir, sakykim, elektroninės sandaros proto nešėjo. Ar kaip ten...
- Dziedulis apie tai irgi rašė, bet, man atrodo, taip ir neparašė, ir niekuomet  neparašys. Ne tik jis, bet ir bet kas, nes galutinių dalykų niekuomet nebūna, - pakalbėjo papūgėlė ir it skatindama proto pergalę:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia pirmyn...

- Dzieduli, tai ne haliucinacijos. Dar kartą pažiūrėk į Šventąją. Ir atsimink, kaip atrodo Vilniuje Švento Petro ir Povilo bažnyčių kupolai. Tie, mažesni - miniatiūrinis Šventosios knygos apdaro atvaizdas. Todėl ir be pranciškonų virvės su trimis jos mazgais.
- Mielosios, tik tyliau. Tik tyliau. Kad niekas negirdėtų. O kodėl jums nepabuvusi, sakysim, Senamadžiaus ar pono Omnijos galvose? Pagalvokite. Labai prašau.
- Buvom, buvom, -  atsiliepė viena, o kita:
- Dzieduli, mes irgi ieškome, kur geriau. O jie? Kad ir Omnija. Mėgdžioja neva labai protingą žmogų. Įsivaizduok - dega  miestas, o jis sau ramus, laimingas, kad, girdi, viską turi su savimi - omnia mea mecum porto. Ir nusispjauti jam į kitų nelaimę. Kodėl jam nepagelbėjus tiems, kieno turtai ne tik su savimi?
- Dzieduli, ateik gi, - pašaukė Šventoji, - praskleisdama apdarą, - Radijo karieta laukia.