Mano vėjus snaigės nešioja,
Sustingęs vanduo.
Žodyje lašas gyvybės
Ir apkerpėjęs akmuo.
Anam čiurlenimo būvy
Stingtis suspindi žvaigždėm.
Amžino ledo pašiūrėj
Taip šalta, taip šalta vienam.
Paukščiai laukia grįžtančios saulės,
Jūrų mylios tik mūsų laukimas.
Tirpsmu širdis atsileidžia
Ir baigias beprasmis bėgimas.
Mano vėjus snaigės nešioja,
Žmonės sako, kad pusto.
Vyšnių žiedlapiuos- tik pagalvojau,
Varnėnas į sapną užsnūdo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2012-01-26 21:45:42
Labai patiko šias eiles skaityti lėtai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-25 23:32:36
smagus, ypač paskutinis stulpelis patiko
Vartotojas (-a): Vėjas
Sukurta: 2012-01-25 23:06:33
Superiukas (toks labai geras)!
Anonimas
Sukurta: 2012-01-25 21:35:57
gal pašiŪrėje šiurpstate?
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-01-25 21:35:13
Gražu ir taip lyriška, bet ir man paskutinis žodelis kažkodėl užstrigo.
Geros kūrybos... :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-01-25 21:31:25
gražus, tik pabaiga susiskaitė: Varnėnas į sapną užsuko. :)