Santrauka:
Trumpas gabaliukas, kurį parašiau pernai, lankydama psichosomatikos paskaitas psichiatrinės ligoninės patalpose.
Ji sėdi įsmigusi į minkštą sofos kampą, apkabinusi kelius ir paslėpusi veidą už nukarusių juodų plaukų užuolaidų.
- Sara, - ramiai tariu.
Jokio atsako.
- Sara, kaip jautiesi? – tęsiu neegzistuojantį pokalbį.
Jokio atsako. Jos galva sujuda, viena plaukų sruoga išdavikiškai atidengia rudą akį. Akis spokso į niekur.
- Sara, pažiūrėk į mane.
Nekontaktiška.
Velnias, dėl tokių pacientų ir dvejojau dėl tokios specialybės.
- Aš noriu tau padėti.
- Tu dirbi savo darbą, o šiaip – tau nusispjaut, - netikėtai atrėžia ji, drėbdama į mane niekinantį žvilgsnį.
Kontaktas atsirado.
- Jei man būtų nusispjaut, aš patylėčiau kartu su tavimi šitas keturiasdešimt minučių ir pasiimčiau tavo tėvų pinigus. Bet aš noriu tau padėti. Tačiau pirmiausia tu turi norėti padėti sau.
- Nenoriu.
Ji paslepia galvą tarp kelių. Jos kūnas išsekęs, oda balta, bet ji vis dar graži, vis dar jauna, vis dar turinti galimybę...
- Kodėl? – klausiu.
Jokio atsako. Nekontaktiška.
Pasiimu nenusipelnytus pinigus ir konstatuoju tėvams – vis dar nekontaktiška, bet maža viltis yra.
Kitą dieną vakarienei suvalgau salotų, paskui šlumšteliu ant sofos. Po minutės – telefono skambutis, vėl keliuosi. Skambina kolegė iš darbo.
Nerišliai praneša, kad Sara nusižudė.
Padedu ragelį.
Sėdžiu įsmigusi į minkštą sofos kampą, apkabinusi kelius ir paslėpusi veidą už nukarusių juodų plaukų užuolaidų.
Nekontaktiška.
2011-02-18 Vilnius
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2012-01-25 01:00:32
Gerai koncentruotas kūrinys, nors ir trumpas, bet atskleidžia siužetą ir šiek tiek veikėjų charakterius, bei idėją. Šiaip žmogus užprogramuotas išlikti, tik kai pasiekia nevilties dugną ir daugybę kartų būna atstumiamas- tada pasidaro išvadas ir užsidaro savyje. Tai paskutinė stadija, kurioje sunku ką nors pakeisti. Bent jau per trumpą laiką. Ir kūrinys puikiai atskleidžia tai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-24 23:38:25
DĖL TOKIŲ pacientų ir dvejojau DĖL TOKIOS specialybės...O taip įdomus, siužetas yra, charakteris pagrindinio veikėjo irgi suprantamas.Paskutinis sakinys gerai perteikia gydytojos būseną.
Anonimas
Sukurta: 2012-01-24 23:20:59
Taip elgiasi žmogus, praradęs pasitikėjimą kitais. Ir kaip sunku jį sugrąžinti... Bet - įmanoma.
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2012-01-24 23:17:43
Ačiū už komentarą ;) Dėl pasikartojimo žodžio "tokių, tokios" pritariu, ir šiaip dėl to viso sakinio pakeitimo. Bet jūsų pakeistas sakinys absoliučiai ne mano stiliaus ir neįsipaišytų į šitą tekstą :) Pakeisiu jį savaip.
Anonimas
Sukurta: 2012-01-24 23:07:41
*speCialybę
Anonimas
Sukurta: 2012-01-24 23:06:54
dėl tokių pacientų ir dvejojau dėl tokios specialybės — Tokių, Tokios. Sakinį reikėtų plėtoti maždaug taip, tik išradingiau ir sklandžiau, nei pademonstruosiu aš. — Rinkdamasi spesialybę dvejojau — dėl tokių pacientų kokia buvo ši, (dėl tokių kaip ši pacientė) gana uždaroko būdo, savyje besigūžianti moteris (gal mergina, nesigilinu). Improvizavau. :)