Ji sėdi įsmigusi į minkštą sofos kampą, apkabinusi kelius ir paslėpusi veidą už nukarusių juodų plaukų užuolaidų.
- Sara, - ramiai tariu.
Jokio atsako.
- Sara, kaip jautiesi? – tęsiu neegzistuojantį pokalbį.
Jokio atsako. Jos galva sujuda, viena plaukų sruoga išdavikiškai atidengia rudą akį. Akis spokso į niekur.
- Sara, pažiūrėk į mane.
Nekontaktiška.
Velnias, dėl tokių pacientų ir dvejojau dėl tokios specialybės.
- Aš noriu tau padėti.
- Tu dirbi savo darbą, o šiaip – tau nusispjaut, - netikėtai atrėžia ji, drėbdama į mane niekinantį žvilgsnį.
Kontaktas atsirado.
- Jei man būtų nusispjaut, aš patylėčiau kartu su tavimi šitas keturiasdešimt minučių ir pasiimčiau tavo tėvų pinigus. Bet aš noriu tau padėti. Tačiau pirmiausia tu turi norėti padėti sau.
- Nenoriu.
Ji paslepia galvą tarp kelių. Jos kūnas išsekęs, oda balta, bet ji vis dar graži, vis dar jauna, vis dar turinti galimybę...
- Kodėl? – klausiu.
Jokio atsako. Nekontaktiška.

Pasiimu nenusipelnytus pinigus ir konstatuoju tėvams – vis dar nekontaktiška, bet maža viltis yra.

Kitą dieną vakarienei suvalgau salotų, paskui šlumšteliu ant sofos. Po minutės – telefono skambutis, vėl keliuosi. Skambina kolegė iš darbo.
Nerišliai praneša, kad Sara nusižudė.
Padedu ragelį.

Sėdžiu įsmigusi į minkštą sofos kampą, apkabinusi kelius ir paslėpusi veidą už nukarusių juodų plaukų užuolaidų.
Nekontaktiška.

2011-02-18 Vilnius