Užgavo sielą tartum pilkas grumstas
Mane aplankiusios vėl mintys drumstos.
Į sielos prieangį jos baladojos,
Pamiršusios nusivalyti kojas.
Turiu ir nelinksmų minčių pagairėj
Suglostyt pilką kasdienybės kailį,
Aprengt mintis šventadieniniais rūbais,
Švelnus kad būtų žodis, nesugrubęs.
Žinau, jog barnio rūbas tau ankštokas,
Pamokomu žodžiu aprengti mokaus,
Kuris sušilęs pumpuru užgimtų,
O savo rankom žiedus jau dalintum.
Piktesnio žodžio nors buvai ir vertas,
Susilaikiau - likai vėl neišbartas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-01-28 23:41:24
atlaidumas - dorybė...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-01-28 22:27:01
Norėtųsi žodelį "baladojos" kažkuo pakeisti, bet tada rimas griūna. :(
Šilti jausmai... :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-23 15:19:29
Draugiškai sakant, matosi dar tų baltų siūlų. Kad ir daugiskaitai (mintys) nesiderinant su vienaskaita (grumstas) palyginime, ar „baladojos“, „nudirti kailį“ nelabai puošiant soneto prasmės lauką...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-23 12:47:20
nuskilo- liko neišbartas...Prasmingas ir gražus sonetas