Užgavo sielą tartum pilkas grumstas
Mane aplankiusios vėl mintys drumstos.
Į sielos prieangį jos baladojos,
Pamiršusios nusivalyti kojas.

Turiu ir nelinksmų minčių pagairėj
Suglostyt pilką kasdienybės kailį,
Aprengt mintis šventadieniniais rūbais,
Švelnus kad būtų žodis, nesugrubęs.

Žinau, jog barnio rūbas tau ankštokas,
Pamokomu žodžiu aprengti mokaus,
Kuris sušilęs pumpuru užgimtų,
O savo rankom žiedus jau dalintum.

Piktesnio žodžio nors buvai ir vertas,
Susilaikiau - likai vėl neišbartas.