2

- Tu ką, juodasis? Iš proto išėjai?
- Tik primenu, ką sakei. Tada, prieš dešimt metų.
Deja, irgi neblogai atsiminiau, ką sakęs, o Anupro laiškas, darėsi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad jis iš ankstyvesnio laiko ir beveik neabejojau, kad metus, kitus ar net daugiau keliavęs Radijo karieta. Iš jo padvelkė baime. Vadinasi, Anupras šiuomet apie dvidešimčia metų „jaunesnis“, o tokios „jaunystės“ žmogaus gyvenimas jau neišlaiko – vienaip ar kitaip atiduoda į rankas Anapiliui.
- Pranuci, nors tu nemanyk, kad Anupro laišką plėšiau, draskiau, išrengiau jį iš voko. Per tiek metų būnant paštininke, nė vienas laiškelis iš  mano krepšio neprapuolė. Bet va, išeitų, kad meluoju, o juk – ne. O dzievuliau, - sudejavo Genė, - argi galvojau, kad tokią sarmatą apturėsiu.
- Ne, Gene, tikrai ne. Yra žmonių, kuriais tikima labiau negu savimi. Žinau, kad visam Šklėrių kaimui esi tokia.
- Bet kaip man pačiai sau pasakyti, kokiu būdu šis laiškas atsirado dabar. Kai jau ir krepšys sudilo.
- O pasakykite man, kaip aš čia atsirandu? - irgi neskubia kalba įsiterpė pasiklausdamas Vidinis. - Išėjau pasivaikščioti ir...  stop, lyg  sužinau, kas čia vyksta, ką štai dabar matau ir netgi žinau, ko dar nematau. Ar manote, kad kvailioju? O apie  stebuklų šalį ir aš vis dažniau pamąstau. Vis dėlto ji ne iš pasakų išplaukusi vaikams  migdyti. - Ir jau man: - O tokių žodžių, Pranuci, Goliui nesakyk. Juodasis iš proto neišėjo. Man net atrodo, kad visi čia tik dėl to ir paskubėjome, kad  norime pamatyti pirmuosius šios  sodybos ekskursantus. Tai kas, kad jie pasirodys beveik po dešimt metų, tai kas, kad galbūt ne šiandieną, ne ryt, ar net ne poryt, bet jie bus. Nekvailai, Pranuci, tuomet pasapnavai.
- Kodėl „pasapnavau“? Tiesiog tikėjau.
- Vadinasi, atsimeni, - žioptelėjo varnas, - ir tuoj pat: - Na va, žodžiai sugrįžta į dainą. Labas, pradingėlės. Labas. Vilką  minim – vilkas čia.
- Labas, dėde Goliau. Labas visiems, kas čia yra ir dar bus, - suspirgo Bėtė
- O kas turėtų būti? – paklausiau, žinodamas, kad ši trijulė mėgsta paslaptingumą ir netikėtus pasirodymus.
- Žinome tik, kad bus, o kas būtent- argi svarbu? Svarbu, dzieduli, kad dešimtuose metuose pradeda pildytis tavoji pranašystė. Atsiminkime šiandieną: sausio antras penktadienis,  tryliktoji diena. Iki apvalios dešimt metų sukakties  dar toloka, betgi ne medžioklėje šunys lakinami.
- Argi ginčiju? Tik pamaniau, kad gal ir Anupras pasirodys. Gavau jo laišką.
- Oi aukseliai, o dukrytės, ir kas man pasakys, kaip jis pas mane atsirado? - sukruto pakalbėti senoji paštininkė. - Bijau žmonėms į akis pasirodyti. Kad ir tyli, bet argi nepamano, kad senoji nors prie bažnyčios, bet jos nepaiso.
- Tik ir paisyk, kas ką pasakys - bažnyčia, varpai, dar kas, - kranktelėjo varnas.
Tuo metu, nešdamas glėbį medžių nuolaužų, kieme pasirodė Jotas. Ramus, neskubus, kantrus.
-  Ar žinote, ponai, kaip be degtukų galima įkurti ugnį. O jeigu kas žinote, tai tuomet, prašom - yra proga prisimint. Tikrai šventa ugnis įkuriama tik šitaip. Tik iš titnago, - pakomentavo  Joto pasirodymą Bėtė.
- Va tau! - suplasnojo rankomis Genė. Varnas, tingai kilstelėjęs, nuskrido Jotui padėti, bet tokią ugnį įžiebti nebuvo paprasta. Teko ir mums užtrukti tylint ir smalsaujant, kol plonas dūmelis, išsirangęs iš pakurų krūvelės, pakilo į dangų.
- Dabar darosi aiškiau, kodėl reikėję vaidilučių, kad jos saugotų ugnį, - pasakė Bėtė, prisipažindama, jog netikėjusi, kad Jotui pavyks titnagu užkurti ugnį. Tačiau jeigu ugnelė ir būtų užgesusi, toks įvykis nebūtų pasilikęs užmirštu. Matydami kaip vis godžiau ir godžiau įsidega ugnis, visi kaip sumanydami ėjome prie jos. Ne dėl šilumos, o kad galėtume pabūti arti jos ir girdėti kaip spragsi įsikuriančios pakuros ir titnago ugnis ateina į vis šviesėjantį, vis labiau liepsnojantį laužą.
- Betgi mūsų Jotas  kaip žynys, tik be barzdos ir lazdos! – protingai pasakė varnas Golius, šiaip jau pagyrimų dykai nemėtantis, tačiau to neužteko, nes netrukus įsidegančią titnago ugnį pavadino aukuru. Taip ir pasakė:  - Aukuras. Tyčia - netyčia atradome aukurą ir tai dievų dovana visam šilinių kraštui.
Atsitraukęs nuo ugnies Jotas pasižiūrėjo į varną ir:
-  Apie tai net nepagalvojau. Buvo įdomu pamėginti iš titnago užkurti ugnį. Pats tuo netikėjau, betgi prašau – aukuras. Betgi iš tikrųjų tai dievų dovana.
Ugniai prireikė daugiau malkų. Dabar jau tik jų ir tereikėjo, kad ji neužgęstų, o kažkur toliau jų ieškoti nereikėjo - miškas čia pat, neišėjus iš kiemo, o griūvančių sodybos pastatų - tvarto, kluono, svirno – rąstai, regis, buvo dievų dovana aukurui. Išgriuvusios, pūvančios tvoros irgi, regėjosi, prašėsi į Joto užkurtą iš titnago ugnį. Išsitiesiau visu senio ūgiu ir, parankiojęs lengvesnių pagalių, atsargiai juos kroviau į ugnį. Besniegėje, rudeniškai šiltoje sausio tryliktosios dienoje, sutirštėjusia dūmų srovele, į dangų kilo motinos gimtinė, o mano – švenčiausias vaikystės kiemas.    
- Iš kur ir ko čia  galėtų atsirasti tie  ekskursantai. Ir aš tuomet ne pagal žmonių išmintį: neperšokęs per tvorą,  nesakyk – op! - pasakiau lyg beįsikuriančiai ugniai, it upeliuku plaukiantiems dūmams, it pats sau ir net nesvarbu kam, tačiau atmintyje sugūžėjo daug praeities dalykų, o laikas [/]“prieš dešimt metų[/i]“ klyktelėjo it praėjusio rudenio išskrendančios gervės, iš kur kaip iš Ievos Simonaitytės autobiografinės trilogijos, pradedant  „O buvo taip“,  atkuto pažįstami, atrodytų, niekuomet negalėję būti užmiršti vaizdai, žmonės, susitikimai, pašnekesiai, savo ir kitų užsiėmimai, rūpesčiai, džiaugsmai. Nei aš, nei kiti nepastebėjome, kaip prie vis labiau įsidegančio laužo, atėjo maskuojamu apsiaustu apsivilkęs nepažįstamas subjektas.
- Taip, dar iki vakaro toloka, bet sakykite, ar niekas iš jūsų neprieštarautų, jeigu prie ugnies pasilikčiau kaip vaidilutė.
Tyla užgulė ausis, kiemą, mišką, ugnį...
.