Žinai, tu teisus, ambicingasis ūgli, -
Stuobrys nuo tavęs regimai atsilieka,
Jame nors dar gyvas troškimas nepūti,
Bet jis nesistumdys dėl vietos saulėtos.
Kodėl? Pasilenk, pažiūrėk iš aukštybių,
Kiekvienas gamtoj turi paskirtį savo.
Atrodo, kad stuobrio viršūnė vos kliba,
O tavo viršūnė smagiai subangavo.
Tu jaunas, tu liaunas ir tavo rytojus,
Sula į viršūnę almėdama trykšta.
Apdžiūvęs stuobrys tartum dumblinos kojos,
Ten rasti gali tik ataušusį lizdą.
Duok, Dieve, ir tau po žydėjimo metų
Šakotą karūną iškeltą nešioti.
Kol kas virš tavęs tik dangus tesimato -
Sunku dar suvokti jo aukštį ir plotį.
Stuobrys apsilaupęs bedantę iššiepęs
Tavu augimu atsidžiaugti negali,
Minties neturėjęs kovoti dėl vietos
Jis laimina žalią kiekvieną šakelę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-01-21 11:07:22
prasmingas, šiek tiek žaismingas, šviesus :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-20 22:36:24
kiekvienas gamtoj turi paskirtį savo...prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-01-20 20:01:21
Labai senas ir labai jaunas neretai būna daugmaž vienodi (skiriasi tik amžius) ;) Čia šiaip, nenorėdamas nieko įžeisti, bet tai juk taip būna. O eilius prasmingas - jaunystės nereikia pavydėti, veikiau jau reikėtų jai padėti ir ja džiaugtis...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-01-20 19:50:00
senatvė ir vaikystė...neveltui sako, kad panašūs...o galgi pasidžiaugs drauge :)
Anonimas
Sukurta: 2012-01-20 19:22:30
labai patiko. o stuobrys, matyt didelis, kad net su lizdais!
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-01-20 16:03:11
Man irgi :(
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2012-01-20 15:41:39
Man skaitant labai to stuobrio pagailo.