Žinai, tu teisus, ambicingasis ūgli, -
Stuobrys nuo tavęs regimai atsilieka,
Jame nors dar gyvas troškimas nepūti,
Bet jis nesistumdys dėl vietos saulėtos.
Kodėl? Pasilenk, pažiūrėk iš aukštybių,
Kiekvienas gamtoj turi paskirtį savo.
Atrodo, kad stuobrio viršūnė vos kliba,
O tavo viršūnė smagiai subangavo.
Tu jaunas, tu liaunas ir tavo rytojus,
Sula į viršūnę almėdama trykšta.
Apdžiūvęs stuobrys tartum dumblinos kojos,
Ten rasti gali tik ataušusį lizdą.
Duok, Dieve, ir tau po žydėjimo metų
Šakotą karūną iškeltą nešioti.
Kol kas virš tavęs tik dangus tesimato -
Sunku dar suvokti jo aukštį ir plotį.
Stuobrys apsilaupęs bedantę iššiepęs
Tavu augimu atsidžiaugti negali,
Minties neturėjęs kovoti dėl vietos
Jis laimina žalią kiekvieną šakelę.