Kalbėjimai prasideda tyloje.
Tuomet, kai tirpsta snaigė, girdisi jos rauda.
O gal tai žiemos šaltoji širdis taip plaka?
Saulė bučiniu ištirpdo upės vagą,
Šniokšdamas vėjas paliečia vos regimą bangelių ribuliavimą.
Gal ten gimsta pavasaris?
Pakrantės smilgą glosto užklydęs gūsis,
Įsisiūbuoja dar nuogos medžių šakos,
Kviesdamos iš tolybių paukščius.
Taip prabyla tyla – vėtroj tramdoma.
Ištirpusi snaigė lyg pirmoji upelio raidė – kalbėjimui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-01-21 14:21:24
Ištirpusi snaigė lyg pirmoji upelio raidė - gražus pastebėjimas...
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2012-01-20 22:58:52
Gražu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-20 22:37:50
žiemos tylus kalbėjimas...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-01-20 20:04:42
Graži mintis, tyli kalba, rami nuotaika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-01-20 19:55:24
Randu ir rimo /plaka, vagą, šakos) ;) Liūdnai graži lyrika.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2012-01-20 14:20:29
Pradžių pradžia. Pirmoji upelio raidė...