Kalbėjimai prasideda tyloje.
Tuomet, kai tirpsta snaigė, girdisi jos rauda.
O gal tai žiemos šaltoji širdis taip plaka?
Saulė bučiniu ištirpdo upės vagą,
Šniokšdamas vėjas paliečia vos regimą bangelių ribuliavimą.
Gal ten gimsta pavasaris?
Pakrantės smilgą glosto užklydęs gūsis,
Įsisiūbuoja dar nuogos medžių šakos,
Kviesdamos iš tolybių paukščius.
Taip prabyla tyla – vėtroj tramdoma.
Ištirpusi snaigė lyg pirmoji upelio raidė – kalbėjimui.