Ji viską labai išgyveno savy:
smirdintį elgetą, už paskutinius centus nusipirkusį ledų karštą vasaros dieną,
šlubuojantį iškaršusį šunį ašarotom akim,
benamę katę pūliuojančiu snukučiu,
verkiantį alkaną vaiką.
Ji
viską
labai
išgyveno
savy.
Ir spjūvį,
Ir žaizdą,
Ir atodūsį.
Kol nusileido saulė.
Nusileido.
Ir juodas negriukas atėjo į šį pasaulį.
Amerikos pakrašty.
Ant vandenyno kranto.
Tarp krabų ir šiukšlių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-23 15:48:02
Nubraukime pirmąją strofą (kaip nepasiteisinusią), ir viskas atsistos į savo vietas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-20 22:52:09
pritariu, ta pirma ilga eilutė visai nereikalinga, man ji net gadina savitą stilių
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-01-20 19:38:05
Man ir visai patiko. Tik ta ilga eilutė... Ar taip būtina?
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-01-20 10:44:16
Suintrigavo. Iki tobulybės dar toli, bet geru keliu einama.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-01-20 10:40:26
Eilėraštis, bet poezijos nerandu – tiesiog pasakojimas. Sėkmės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-01-20 10:17:50
...toks visa aprėpiantis...