Santrauka:
ar kiekvienas esame spalvotas?
Kiek daug keistų spalvų žmogus kiekvienas turi,
Ir blunka jos besėdint kambary,
Besėdint kambary ir į mėnulį žiūrint,
Kaip kuičias jis auksiniam debesy.
Po metų pamatai – likai bespalvis:
Be palto, akinių, minčių ir be širdies.
Ir joji gatvėmis kaip raitelis begalvis,
Kurį Main Ridas knygoje minės.
Už kampo žmonės juokias, pirštais rodo,
Gal kitas ir kiaušinių negailės?
Apmėtys jie tave lyg Apoloną nuogą,
Bespalvį ir neturintį vertės.
Tad nespoksokit, žmonės, į mėnulį,
Kaip nardo jis žvaigždynų apsupty,
Tai jis kiekvienąnakt įdėmiai žiūri
Ir mato – blunkat neišvengiamai visi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bastet
Sukurta: 2006-07-01 15:22:03
na,autorė dar tikrai nėra brandi :) smagu,kad kiekvienasa taip skirtingai gali suvokti vieną kūrinį.
Vartotojas (-a): Bastet
Sukurta: 2006-07-01 09:15:35
tiksliai,kaip pirštu į akį.
Vartotojas (-a): Bastet
Sukurta: 2006-07-01 02:13:45
na,savotiškas pamokymas ten ir yra...ko gero svarbiausias paskutinio posmo žodis yra visi,jie tarsi suvienodina,pabrėžia kad išbluks ne tik tie mėnulio tyrinėtojai,bet ir tie kurie kiaušiniais svaidosi.
Vartotojas (-a): Bastet
Sukurta: 2006-07-01 00:59:18
Atleiskite už įsikišimą,mano komentaras čia visai ne vietoje,gi eiles kiekvienas skirtingai ir savitai suvokiame...
Vartotojas (-a): Bastet
Sukurta: 2006-07-01 00:52:59
tai čia tas herojus ir yra gerietis,nuskriaustasis,nerandantis vietos...pirstabadziai-nesupratingieji,banda kvailių,nepripažystančių asmenybių,ar nudažytų kitomis spalvomis...