Kiek daug keistų spalvų žmogus kiekvienas turi,
Ir blunka jos besėdint kambary,
Besėdint kambary ir į mėnulį žiūrint,
Kaip kuičias jis auksiniam debesy.

Po metų pamatai – likai bespalvis:
Be palto, akinių, minčių ir be širdies.
Ir joji gatvėmis kaip raitelis begalvis,
Kurį Main Ridas knygoje minės.

Už kampo žmonės juokias, pirštais rodo,
Gal kitas ir kiaušinių negailės?
Apmėtys jie tave lyg Apoloną nuogą,
Bespalvį ir neturintį vertės.

Tad nespoksokit, žmonės, į mėnulį,
Kaip nardo jis žvaigždynų apsupty,
Tai jis kiekvienąnakt įdėmiai žiūri
Ir mato – blunkat neišvengiamai visi.