Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet – antai! –
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be.

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save –
Ne ten – prie horizonto – saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avily
Sutilpo dvasioje tikrovė.
Visa jau ji: nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė,
Tačiau man ne tas pats,
Ar rankomis mojuojant belstis po save,
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė.

Įkaito mintys, ir girdžiu, kaip gieda:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Bet jeigu taip, tai, Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai –
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...

Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę –
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.
Ir taip:
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova…