Kam tas laukas su pūpsančiom vieškelių gyslom,
Jei tikslų netektim susipančiojau kojas?
Jeigu siela anksčiau, negu kūnas sunyksta?
Nei pustausi padus, nei rankoves raitojuos.
Kur bebėgt su vienatvės išdegintu ženklu?
Jį net aklas ant mano peties atpažįsta.
Slėpt save nuo savęs - tikslas žmogui per menkas.
Gulsiu pulso klausytis ant vieškelio gyslos.
Dar nedunda per gruodą. Dangus pleiskanoja.
Per sustirusį kūną šiurpai nuvilnyja -
Savanoriškai trokštu gyvybei pavojaus
Tik todėl, kad be tikslo protelis pašlyja.
Reikia rasti silpnesnį - ar mažą, ar seną,
Kas pravertų duris į jausmus kaip aruodą.
Kilsiu, eisiu - girdžiu gyvas pulsas tuksena,
Nubaidydamas mirtį, tirpdydamas gruodą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėjas
Sukurta: 2012-01-17 22:43:35
Kietu delnu į apmirimą. Veikia
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-01-17 01:13:40
Išmintingas ir tikras.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-16 23:09:30
skaudus gyvenimo ir vienišumo dėstymas...Viltis visuomet yra...nubaidydama mirtį ir tirpdydama gruodą...