Kam tas laukas su pūpsančiom vieškelių gyslom,
Jei tikslų netektim susipančiojau kojas?
Jeigu siela anksčiau, negu kūnas sunyksta?
Nei pustausi padus, nei rankoves raitojuos.
Kur bebėgt su vienatvės išdegintu ženklu?
Jį net aklas ant mano peties atpažįsta.
Slėpt save nuo savęs - tikslas žmogui per menkas.
Gulsiu pulso klausytis ant vieškelio gyslos.
Dar nedunda per gruodą. Dangus pleiskanoja.
Per sustirusį kūną šiurpai nuvilnyja -
Savanoriškai trokštu gyvybei pavojaus
Tik todėl, kad be tikslo protelis pašlyja.
Reikia rasti silpnesnį - ar mažą, ar seną,
Kas pravertų duris į jausmus kaip aruodą.
Kilsiu, eisiu - girdžiu gyvas pulsas tuksena,
Nubaidydamas mirtį, tirpdydamas gruodą.