Už vyrus ir moteris, už tuos, kuriuos rašėme,
Už Viešpaties Dievo auksinę kišenę,
Už auštant išplyštančius saulėtus kraterius,
Už vandeniu virstantį vyną. Už žemę.
Už šito naivumą ir josios stiprybę,
Už tai, kad nebuvo nė kam pasiguosti,
Už tai, kad neliko nė lašo gyvybės
Ir tai, kad nenoriu sugrįžti į uostą.
Už tai, kad dar smaugia, nors pavadį šitą,
Atrodo, nutraukė pavasarių šimtas.
Už tai, kad jei būtų – tai taip parašyta,
Kad perskaičius kartą norėtųs numirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-18 20:17:00
Taip iš ties vienu ypu norisi perskaityt —taip ritminga.
Bet didelės spragos buvo skyryboje — bandžiau jas užpildyti.
pavadį šitą,
Atrodo, nutraukė pavasarių šimtas. >> gražūs literatūriniai atspindžiai :)
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-01-17 09:04:39
Aš už :-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-01-17 01:15:27
Vienu mauku. Iš tiesų, lyg tostas. Bet tikrai patiko, nes tai ne tostas, tai gyvas eilėraštis, Būtent - gyvas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-16 23:06:48
taip ir norisi pakelti taurę už...Vienu įkvėpimu rašytas...
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2012-01-16 22:23:15
Talpus atsikvėpimas... Puikus eilėraštis.