Už vyrus ir moteris, už tuos, kuriuos rašėme,
Už Viešpaties Dievo auksinę kišenę,
Už auštant  išplyštančius saulėtus kraterius,
Už vandeniu virstantį  vyną. Už žemę.

Už šito naivumą ir josios stiprybę,
Už tai, kad nebuvo nė kam pasiguosti,
Už tai, kad neliko nė lašo gyvybės
Ir tai, kad nenoriu sugrįžti į uostą.

Už tai, kad dar smaugia, nors pavadį šitą,
Atrodo, nutraukė pavasarių šimtas.
Už tai, kad jei būtų – tai taip parašyta,
Kad perskaičius kartą norėtųs numirti.