1                        

Tai, kas parašyta, sukrauta į ankstesnius puslapius, yra labai nedaug. Kaip ir prieš dešimt metų - niekas juose nesikeičia. Užrašų yra daugiau, bet ir jie parašyti prieš tuos dešimt, per kuriuos ir mano sudilusi  „Audi“, visai išnyko. Bet argi tai nuostolis, jeigu štai reikia pasakyti, kad per tą laiką visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas - taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą, liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė:
- Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum t.  O dabar antai  kur! – Druskininkuose t. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną, arčiau vyro ir būsimo savo kapo.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akų, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
- Ne! Ne!- rėkiu kiek beišgaliu, - nežegnosiu! -  ir išgirstu sunkių sparnų plazdėsį.  Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
- Goliau, tu? O viešpatie!
- Kas atsitiko, kad „ak, viešpatie!“? Sugrįžai?
- Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
- Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
- Nejuokauk.
- Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs- manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, - neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė: -Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti.
- Šiandien sausio 13-ji, varne. Jos kaip įprasta, kur svarbiau ar net svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Pirmąsias dvi varnas Golius vadino išdykėlėmis, o  Jotą - kažkodėl storuliu, matyt, taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio Aš turime nežinia kur.
    Kalba  nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
- Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
- Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas?- sausai atsakė bičiuliškas paukštis.
Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it Sergejus Puškinas: „Sustok, akimirka!“
- Nesustos , Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja,- išgirdo tokį sielos virptelėjimą varnas.
Kalbėjome it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjai, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios  valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip mano atsiradimas šioje pirmoje vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis.  Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
- Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš  jau - ne. Tik pagal nuojauta. Taigi, Genė,  paštininkė.  Prisimeni, prieš  dešimt metų baliavojom kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Tada pirmą kartą į šitą  sodybą „Respubliką“  atnešiau.
- Jos  vardas Genė,- kuštelėjo į ausį varnas
- Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Genė. Bet būčiau atsiminęs ir be jo paramos.
- Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokią kulbę. Vos bepakeliu jį. Bet va, ačiū Dievui, atėjau.
Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
- Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta  važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Bet ir pusė be voko. Supranti?  Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, - kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.- Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: \"Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui\".
- O iš kur sužinojai, kad  aš čia, - paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
- Kaip kas kuštėjo. Eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokt norėjau, o dabar atsiprašant - subinės negaliu pakelti.
-Taigi ne laikraštį nešei. Kas varė?
- Ką aš žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta - Anupras, o pavardė Mazūraitis
- Mazūraitis?
- Anupras Mazūraitis. Taip, taip, toks buvo, - pakranksėjo varnas.
Už namo kampo  pasigirdo žingsniai- atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo, kad pamatytų ir nutūpęs:
- Vidinis.
- Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors nepaskutinis. O gal? – suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti  Anuprą ir, nubedęs akis į laiško lakštą, perskaičiau:
„Klausiat kas aš esu? Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir „Radijo karietoj“ man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais  balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...“
„Kokie mes „jauni“, - pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda  toks paštas, kuris ateina po dvidešimt metu.  Tiesiog  į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiai kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, kur jis dabar?  
- Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą  sodybą pradės lankyti ekskursantai. Plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
- Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
- Aš tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.