Buvo gilus ruduo, kai Vytukas surado mamą ir tėtę. Surastas tėtis nedelsė – švariai nusiskuto barzdą, apsivilko šventinę rudinę, pasiėmė kastuvą ir nuėjo į pamiškę paieškoti nedidelio medelio. Tikėjosi iškasti berželį ir, parnešęs į namus, pasodinti pavartėje. Ir augs sūnus kartu su berželiu. Tačiau atsitiko truputį kitaip - parnešė ir pasodino ne berželį, bet klevelį. Pasodino, palaistė iš šulinio pasemtu vandeniu ir tarė:
- Kleve, kleveli, būk laimingas. Šiandieną mane surado sūnus Vytukas. Mažytis dar. Padėk jam užaugti, o kai jis paaugės, pasakysiu jam: sūnau, neskriausk klevo. Abu tą pačią dieną atėjot į šią sodybą augti. Visada būkite bičiuliai ir tausokite vienas kitą.
Berniukui buvo gal dveji -treji metukai, kai tėtis nusivedė jį prie pavartės klevo.
- Sustok, sūnau. Va čia, šalia šito medelio. Ir atsimink, ką tau pasakysiu.
Vytukas atsistojo, kur vedė tėtės ranka. O tėtė taip:
- Tą dieną, kai tu mane suradai, nuėjau į pamiškę, parsinešiau šį klevelį, pasodinau, o dabar dovanoju jį tau. Tai tavo, sūnau, medelis. Rūpinkis juo, neapleisk ir abudu būkite laimingi. Užaukite stiprūs, dideli.
Vytukas pasižiūrėjo į klevą. Jis buvo didesnis, bet silpnas ir nedidelė jėga galėjusi jį nesunkiai nulaužti.
O tėtė jau taip:
- Kalbėk jam, sūnau: „Tu dabar mano, kleveli. Augsime ir užaugsime ant šios žemės. Te visi išgirsta pasižadėjimą, kad visuomet būsim draugai.
Vytukas pakartojo jam pasakytus tėvelio žodžius. Labai džiaugėsi, kad čia pat, prie kiemo vartų, gale namo turės gerą draugą.
- Mama, - pamatęs pareinančią iš lauko motiną, bėgo pasitikti ir pranešti jai naujieną: - Mama, tėtis man padovanojo draugą. Tą klevelį, kuris prie vartų.
- Klevelis tik vienas ir tėra. Kaip ir tu, Vytuk - nusišypsojo motina. - Tai puiki dovana. Tėtė mane aplenkė, nes ir aš tau turiu dovaną.
Vytuko burna net išsižiojo, o motina paėmė jį už pažastų, kilstelėjo prie krūtinės, pabučiavo ir sušnibždėjo lyg pabijojusi, kad kas nors neišgirstų jos žodžių.
- Būk kantrus laukti. Žinau, kad laukti visuomet sunku, bet tu būk kantrus ir lauk, lauk. Savo dovaną atiduosiu, kai ji, sulaukusi vakaro, suspės nusiprausti tamsa. Tokia ji tau bus dar gražesnė.
Laukti buvo tikrai labai sunku, bet Vytukas buvo kantrus ir laukė. Vakare išgirdo jo ieškančią motiną:
- Kur esi, sūnau, - ieškojo, ir Vytukas galvotrūkčiais puolėsi prie jos. Abu išėjo į lauką ir motina parodė žvaigždėtą dangų.
Žvaigždės mirgėjo, žibėjo, pleveno, žaidė gyvendamos laimingą dangaus gyvenimą. Jų buvo tiek daug, kad berniukas nemokėjo aiktelėti. Atrodė, kad visos senelio bitės ir daug daug kitų išskrido aukštai ir ten užsidegė.
- Pasirink. Kurią pasirinksi, toji bus tavo. Kai ieškojai manęs ir tėtės, tai irgi švietė šitas dangus, žibėjom šitos žvaigždės, kad tau būtų lengviau surasti. Geriausia, kai žmogus pats pasirenka sau žvaigždelę. Rinkis.
Vytukas tylėjo ir abu jie girdėjo, kaip plaka širdys -Vytukas girdėjo motinos, o motina – sūnaus.
- Man pačią mažiausią, mama. Aš ją auginsiu. Klevelį ir žvaigždutę.
Motina nežinojo žvaigždžių vardų. Dangus ją ir pačią nustebino- taip atidžiai po jį žvalgėsi pirmą kartą. „ O aukštybe! ‘- atsiduso savyje, atidžiai žiūrėdama į mįslingai švytintį padangių skliautą.
- Tebūnie, kaip sakai. Dovanoju tau tą gražiausią ir nedidelę, kurią dar reikės auginti. Ar matai, Vytuk? Tu teisus – ji pati, pati gražiausia.
Vytukas dar užtruko žiūrėdamas į dangų ir savo gražiausią, o paskui:
- Iš tikrųjų, kokia ji graži, mama. Kaip ir tu, - Ir, apsivijęs rankomis motinos kaklą, bučiavo veidus, kaktą, smilkinius. Pro motinos akis dangaus žvaigždės rydo žemyn, truputį sūrios, bet laimingos.