Žiemą dangus pasidaro ovalinis,
mėlynumo netikras vaiskumas,
už mėnulio nematomoj pusėj,
varpų skambesį sugeria akmenys,
lyg malda suvokimo preliudija,
du pavidalai vartuos vienovės,
karštas lūpas suglaudę palaimoj,
viens kitam atiduodam alsavimą.
Paukščių takas pusiau padalina,
naktį aidas išlieka užmigęs,
o prabudęs savęs nekartoja,
randam palaikus mirusių žvaigždžių,
jų begarsės šviesos trajektorijas,
laikas upėmis srūva į atmintį,
ir sustoja ties Trojos griuvėsiais,
kas svarbu nepražūsta be pėdsakų,
tik vanduo neprisimena nieko,
mano Tu išsvajotoji,
tėkmėje man sala neužliejama.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2012-01-19 21:04:35
paskutinės keturios eilutės - labai:) taip, tai kas svarbu - išlieka.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-15 00:44:55
O man pabaiga prasminga ir talpi mintimi pasirodė.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-12 12:59:08
Juk labiau tiktų lietuviškas pavadinimas (gal „Pėdsakai“?).
Prasmingi „vienovė“, „palaima“, „varpų skambesys“ tiesiog purtosi „preliudijos“ ar „trajetorijos“ kaimynystės.
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2012-01-12 12:59:05
Skanumėlissss...Šaunuolis. Bravo.