Žiemą dangus pasidaro ovalinis,
mėlynumo netikras vaiskumas,
už mėnulio nematomoj pusėj,
varpų skambesį sugeria akmenys,
lyg malda suvokimo preliudija,
du pavidalai vartuos vienovės,
karštas lūpas suglaudę palaimoj,
viens kitam atiduodam alsavimą.
Paukščių takas pusiau padalina,
naktį aidas išlieka užmigęs,
o prabudęs savęs nekartoja,
randam palaikus mirusių žvaigždžių,
jų begarsės šviesos trajektorijas,
laikas upėmis srūva į atmintį,
ir sustoja ties Trojos griuvėsiais,
kas svarbu nepražūsta be pėdsakų,
tik vanduo neprisimena nieko,
mano Tu išsvajotoji,
tėkmėje man sala neužliejama.