Gyvenom ilgai, net pamiršome
prieblandų strazdo akis,
laukimo riekės
išsipildantį skonį prieš naktį.
Pavargom tikėti:
akivarų žaizdos užgis.
Ir džiaugtis šviesa it vaikai,
jau supratę, ką reiškia apakti.
Per sapno krantinę
nuslydo šešėliai lėtai—
nespėjome mes
prijaukinti rausvųjų flamingų.
Gyvenom ilgai,
net, sakyčiau, šiek tiek per ilgai,
nes ėmėm gyvent
nelaimingai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-07-04 21:57:06
na, permaininga ne tik sapno krantinė, kur slysta šešėliai, bet ir gyvenimo ilgumo pajautimas...
nedaugiažodingas, bet daug pasakantis...
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-06-29 17:46:10
puikus, jausmingas eilėraštis, miela Littera.
Anonimas
Sukurta: 2006-06-29 17:03:06
Neįsivaizduoju "priblandų strazdo akių",na gal mano vaizduotė kalta.Juk eilėraščius mes daugiausiai rašome sau. Tačiau prasminga antroji strofa."Gyvenom ilgai, net , sakyčiau, šiek tiek per ilgai..., " ir t. t. --
galima būtų ta tema rašyti traktatą.