Gyvenom ilgai, net pamiršome
prieblandų strazdo akis,
laukimo riekės
išsipildantį skonį prieš naktį.
Pavargom tikėti:
akivarų žaizdos užgis.
Ir džiaugtis šviesa it vaikai,
jau supratę, ką reiškia apakti.

Per sapno krantinę
nuslydo šešėliai lėtai—
nespėjome mes
prijaukinti rausvųjų flamingų.
Gyvenom ilgai,
net, sakyčiau, šiek tiek per ilgai,
nes ėmėm gyvent
nelaimingai.