Kai mano sielą liūdesys palies,
Nusivylimas švelniai pasislėps
Už tų neišsakytų paslapčių,
Kurių tiek daug, išduodančių ir ilgesingų –
                                     aš nešu...

Už tą beribį norą būt žaislu,
Nors atsimerkus veriančiai skaudu...
Einu plonu jausmų ledu,
Kuris įlūš – nepanorėjus likt kartu.

Už tas naktis, kurios mane suras
Kaskart vis neišmokusią tavęs,
Nes eiti pasroviui nesugebu ir pavargstu.
Aš trokštu to, ką duoti tau sunku...

Eini tu pasroviui ir nematai,
Apgaudinėjimo savęs – tokių pilių šimtai.
Nors kažkada tikėjau – ne vėlu atrast,
Šiandieną man mielesnė vakaro tyla...