Vėl radau tavo balsą
Įsuktą į pianino klavišus
Nors kartą sugrok dar
Tyla slystančia tarp pirštų
Paleistais žmonėm ir daiktais
Laikykimės nebent vienas už kito
Į laimę įkritus vėl
Laikas slenka žolės stiebo dydžiu
Bėgam mėnulio sapnų dovanom
Į tamsą upėm įplaukus
Alyvų žiedam
Kartu tirpstam su debesim
Alsuodami ugnim žvaigždynų
Danguj žėrėti pradėjus
Jūros vėl tavim užputotų
Tik nakties sidabro tylai suvirpėjus
Pianino klavišai prabyla
Tavo balso mirtim
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-08 00:35:15
Su men. raiška kai kur perspausta: kaip gali jūra užputoti žmogumi? Žinoma, galima poetiškai įgalinti ir tokį vaizdinį, jį metaforizuoti, bet reikėtų ir loginio rakto padedančio tą metaforą suprasti. Neatradau jo.
Galima sakyti, stiprus darbas.
„Vėl radau tavo balsą“
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-01-07 13:16:20
labai nemažai stiprių įvaizdžių
tik trūksta surišimo
kuris padarytų darbą vientisą
bet šiaip patiko
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-01-06 21:23:03
...pagrok man paskutinį kart Šopeną...
:)
O paskutinė eilutė jėginė!
Anonimas
Sukurta: 2012-01-06 16:38:50
gal per daug klišių gi