Išraudosiu išėjusį laiką
Ir tave, tolumoj vis dar regimą.
Pasakysiu keliaujančiai vėtrai –
Tu nešėlk ir daugiau nesivargink.
Laikas savo rieves jau išraižė,
O tave paviliojo – negrįžti.
Raudonuoja kaip vėliava kaspinas
Vis dar paruoštą dovaną perrišęs.
Snaigių kelias dangaus nusileido,
Vėžėse įskaitau pėdų braižą.
Tų, kurios nutipeno ten, laukiamos –
Pasistiebę juk buvo ne kartą.
Degė skruostuose vėlei saulėlydis
Ir spragsėjo ugnelė begęstanti.
Pamiršta taurė vyno ir pažadas
Kaip slapukas vis klaidžioja prietemoj.
Kol iš kamino neriantis dūmas
Kalba, liepžiedžių medų išlaižęs.
Prisiglaudęs kvapnusis kerėtojas –
Taurėj vyno suskambantis laikas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-01-06 22:41:38
pažadas kaip slapukas...gera metafora. Puikus tekstas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-01-04 20:07:09
Gražus išraudojimas - išlydėjimas... ir gailesčio nata apslopus...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-04 18:54:50
graži rauda, giliai iš širdies išplaukė
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-01-04 16:32:47
Nuoširdžiai išraudota. ,,... pažadas kaip slapukas vis klaidžioja prietemoj."
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-01-04 14:31:16
Kaip akvarelė - sulietas ir vientisas.
Anonimas
Sukurta: 2012-01-04 14:22:41
Puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2012-01-04 12:50:50
jautrus, dainingas, priglaudžiu (šiandien man kaip tik) :)