Vėl spoksai į mane iš palubės,
Eilinę intrigą kampe nunėręs.
Kažkas įklius, nes jos nepastebės
Arba – per daug savim pasitikėjęs.
Nenoriu teisti, kaltinti tave –
Kiekvienas žemėj turim savo lemtį.
Tu supkis dulkėse, aš braidžiosiu purve,
Mes juk kažkuo panašūs esam –
intrigantai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-03 01:27:10
Nenoriu yra neiginys ir reikalauja kilmininko tavęs.
Pirmas posmas tikrai puikus — netikėta metafora, sklandus rimavimas, žodinga.
Tačiau antrasis prastesnis — pasigendama netikėtumo, atpažįstamas šabloniškumas, pritrūksta netikėto, stipresnio minties išrišimo.
Tačiau apibendrinant galima sakyti, kad tekstas vykęs.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-01-02 22:12:38
patiko :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-01-02 18:47:50
...yra ir savikritikos... :)
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-01-02 18:26:30
lengvumo pagauti :)