Vėl spoksai į mane iš palubės,
Eilinę intrigą kampe nunėręs.
Kažkas įklius, nes jos nepastebės
Arba – per daug savim pasitikėjęs.

Nenoriu teisti, kaltinti tave –
Kiekvienas  žemėj turim savo lemtį.
Tu supkis dulkėse, aš braidžiosiu purve,
Mes juk kažkuo panašūs esam –
                                        intrigantai...