Pro Naujųjų saliutų properšą vėl kapsi lietūs,
Tarsi būtų nelopytas praėjusių metų stogas.
Drėgmė smelkiasi, godžiai rydama šventinio stalo likučius.
Tokiu pat ritmu tuksi nepaliesti laikrodžiai –
Nei mieguisto rąžymosi, nei pagirių.
Ir gausūs linkėjimai rodyklių neišpuikino,
Ir dovanose neužkrovė – laiko,
Gimstančio iš gausos rago vis kitokio ir tokio pačio.
Laukimas, viltis, džiūgavimai, užsimiršimai, skubėjimai...
Ir tos svajonės – išsidžiovina permirkusius sparnus
Ir vėl sklendžia kiaurai praėjusių netekčių duženom.
Jos tokios naivios... kaip kūdikiai nerimstančios, bebaimės.
O baltam lape vedžioja akvarele gyvenimas tęsinį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-01-02 23:59:55
vedžioja...Ir vedžios iki kol mes nebematysim...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-01-02 21:55:55
vėl ratas... užburtas. Ar pavyks jį kada "atburti"? - kada nors...matyt, taip.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-01-02 15:23:27
Tokiu "žemišku", kiek kritišku žvilgsniu, bet sutelkiančiai... apžvelgti, neišvengiamos realybės ir svajonių rate vėl. Ir labai gerai, kad / jei dar atsiverčiame baltą lapą; kuris ar ne tik iš svajonių, kam naivių, kam skaidrių, bet vis tik reikalingų. Labai realus tęsinys.
Tad tikėjimo iš naujo Naujaisiais :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-01-02 14:22:41
Grąžus tęsinys, toks nekasdieniškas...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-02 12:44:40
Proginis.