Pro Naujųjų saliutų properšą vėl kapsi lietūs,
Tarsi būtų nelopytas praėjusių metų stogas.
Drėgmė smelkiasi, godžiai rydama šventinio stalo likučius.
Tokiu pat ritmu tuksi nepaliesti laikrodžiai –
Nei mieguisto rąžymosi, nei pagirių.
Ir gausūs linkėjimai rodyklių neišpuikino,
Ir dovanose neužkrovė – laiko,
Gimstančio iš gausos rago vis kitokio ir tokio pačio.
Laukimas, viltis, džiūgavimai, užsimiršimai, skubėjimai...
Ir tos svajonės – išsidžiovina permirkusius sparnus
Ir vėl sklendžia kiaurai praėjusių netekčių duženom.
Jos tokios naivios... kaip kūdikiai nerimstančios, bebaimės.
O baltam lape vedžioja akvarele gyvenimas tęsinį...